Išmintingojo Febo devintasis gimtadienis Pereiti į pagrindinį turinį

Išmintingojo Febo devintasis gimtadienis

2014-04-06 17:55
Beatriči Lašaitė, Vilniaus tarptautinės Meridiano mokyklos septintokė
Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Aš augau kartu su Febu. Juk prieš devynerius metus man buvo vos penkeri. Febas kaip anksčiau, taip ir dabar tebelaukia prie lango manęs, grįžtančios iš mokyklos. Kai pagaliau susitinkame, jis būna pats laimingiausias šunėkas pasaulyje.

Šunelis turi begalę gerų įpročių. Pavyzdžiui, niekada neteršia namuose. Net ir savaitgaliais, kai mėgstu ilgiau pamiegoti – visus gamtinius reiklus Febas atlieka tik lauke.

Šis chihuahua veislės mažytis protingas šunelis labai mėgsta keliauti – jei pastebi, kad mes rengiamės į kelionę, įsikrausto į kelioninį krepšį, tarsi primindamas, kad neužmirštume jo pasiimti. Jei išvykstame į užsienį, Febuką paliekame pas mūsų auklytę Haliną, kurią jis gerai pažįsta ir myli. Tad jam nebūna streso, ilgesniam laikui išsiskyrus su mumis. Na, o kai keliaujame po Lietuvą, šunelį visada pasiimame drauge.

Febo devintąjį gimtadienį švenčiau su juo Kaune, pas mano senelius, Panemunėje. Su mamute – taip vadinu savo senelę Sigitą – aprengėme Febą raudonu paltuku, padabinome jo kaklą gintariniais karoliais, o ant galvos užmovėme šventinę kepurytę.

Ant sukaktuvininko stalo padėjome mažytį tortuką – Febo skanėstą. Tokį torto kiekį jis sušveisdavo per tris savaites, bet šį kartą jam buvo leista smaguriauti kiek tik širdelė geidžia. Tiesa, be leidimo Febas nieko neima nuo stalo. Tad tupėdamas prie savo gimtadienio stalo jis ilgokai ilgesingai žiūrėjo į tortą, nes buvo fotografuojamas, o tik po to, kai buvo pasveikintas ir priėmė linkėjimus, palinko prie savo skanėsto. Sušveitė jį gan paskubomis – gal bijojo, kad apsigalvosime dėl porcijos dydžio?

Užmiršau parašyti, kad Febas kažkokiu tik jam vienam žinomu būdu „užuodžia“ kiekvieno žmogaus biolauką – jis tikrai niekada neaplos gero žmogaus. Febas prieina ne prie kiekvieno žmogaus – tik prie to, kuris jam atrodo nepavojingas. Nusprendęs, kad į namus užėjęs svečias tikrai nepavojingas, šunelis užšoka ant jo kelių ir savo žvilgsniu priverčia jį kasyti.

Šunelis labai gražus ir kantrus – maži vaikai jo nepaleidžia iš rankų, bet jis dėl to nepyksta ir per visą savo gyvenimą dar nėra niekam įkandęs. Tačiau su dideliais šunimis jis turi savų sąskaitų. Mat jį du kartus buvo užpuolę didžiuliai šunys – Febuką abu kartus nuo pražūties išgelbėjo tik stebuklas ir mūsų maldos. Tad dabar Febas nepraleidžia progos tokius šunis aploti – matyt, negali atleisti jam padarytų skriaudų.

Loja jis ir namuose, jei į namus įžengia jam nepažįstamas žmogus. Žodžiu, mūsų Febukas – budrus sargas. Jis toks išlieka ir svečiuodamasis pas mamutę Sigitą su Gintuliu. Beje, užmiršau svarbų dalyką apie sukaktuvininką pasakyti – devynerių metų Febukas yra devynių šuniukų tėvas. Gražus sutapimas, tiesa?

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų