Panoro dirbti sau
Buvo laikas, kai 35-erių klaipėdietė dirbo samdomus darbus: kūrė iš balionų šventines dekoracijas, darbavosi virtuvėje, buvo vienos reklamos įmonės projektų vadovė, saldainių parduotuvės vedėja... Tačiau visada jautė vidinį poreikį dirbti sau – vienumoje, tyloje, niekam nevadovaujant, būnant absoliučia savo laiko šeimininke.
„Rankdarbiai, reiklaujantys kruopštumo, mane viliojo nuo pat vaikystės. Lankiau siuvinėjimo, nėrimo vąšeliu, keramikos būrelius. Kai viename „TikTok“ įraše pamačiau puokštę, sukurtą iš pūkuotų šenilo vielučių, pagalvojau, kad čia kažkas naujo ir Lietuvoje dar nematyto“, – naujos veiklos pradžią prisimena ji.
Kadangi nė dienos nepradeda nepasilabinusi su broliu, apie savo idėją – kūrybą iš pūkuotų vielų – prasitarė ir jam, o netrukus jau galėjo parodyti ir pirmąjį bandymą – gėlių puokštę krepšelyje. Įvertinimas nebuvo prastas, nors, kai lygina savo pirmuosius darbus su dabartiniais, į anuos, sako, nė žiūrėti nesinori.
Lankstymo iš šenilo vielos paslaptis teko studijuoti savarankiškai ir bandyti, bandyti, bandyti… Prireikė ilgų valandų ir daug kantrybės, bet kadangi nuo mažens yra krapštukė, tai ilgas mokymosi procesas neišgąsdino.
„Sėdėjau, mokiausi, bandžiau. Yra specialių įvairių gėlių lankstymo schemų, kurias teko išstudijuoti. Dabar, kai jau ranka įgudusi, daugiausia kuriu pasitelkusi savo fantaziją“, – dalijasi R. Vaitkevičiūtė ir priduria norinti, kad ši kūryba taptų pagrindine veikla ir stabiliu pajamų šaltiniu.
Tinka įvairioms progoms
Daugeliui šenilo viela asocijuojasi su vaikų rankdarbiais, tačiau Rūta sako, kad internete pilna idėjų, kaip iš pūkuotų vielučių pasidaryti originalių namų interjero puošmenų. „Japonijoje, Korėjoje, Ispanijoje ši technika labai populiari. Merginos daro viską – pakabukus, žaislus, statulėles, lempų gaubtus, pieštukines. Lietuvoje tai nauja. Kiek žinau, su šenilu dirba tik kelios merginos“, – pasakoja Rūta.
Paklausta, kokiom progom dažniausiai gamina tokias žaismingas puokštes, mini gimtadienius – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų; dar – rugsėjo 1-osios šventę. „Dažnai žmonės nori padovanoti kažką įdomesnio nei gyvų gėlių puokštę, o mano kompozicijos kaip tik tokios ir yra“, – džiaugiasi Rūta ir sako, kad visai neseniai penkiolika jos puokščių iškeliavo pas mūsų tautiečius į Angliją.
Šenilo vielučių užsisako iš užsienio – Lietuvoje jomis neprekiaujama. Tiesa, viena parduotuvė yra, tačiau joje labai mažas spalvų pasirinkimas. Standartinis šenilo vielučių ilgis – 30 cm. Jei reikia, Rūta jas karpo.
Kaip pagrindą savo kompozicijoms naudoja floristinę kempinę – oazę, kurią naudoja ir dirbantys su gyvomis gėlėmis.
Vienai kompozicijai reikia net 300–400 įvairaus ilgio vielučių, kurios visaip susukinėjamos, išraitomos, o atskiros detalės į visumą sujungiamos karštais klijais.
Labiausiai Rūtai patinka pastelinės spalvos – purpurinė, violetinė, balta, pilka, švelni turkio. Ryškių dažniausiai pageidauja užsakovės mažų panelyčių gimtadieniams.
Kūrybos procesas, jei neturi pasiruošusi pusgaminių, gali užtrukti ir 8–9 valandas. „Laiko užima tas knibinėjimasis, klijavimas iš atskirų mažų dalių. Gėlių viduriukams naudoju karoliukus, bet iš esmės visą puokštę sudaro šenilo viela“, – aiškina.
Ar Rūtos sukurtą puokštę, kai ji pabosta, galima išardyti ir perkurti? Arba duoti vielutes žaisti vaikams? Pasak pašnekovės, išardyti galima viską, bet mažiems vaikams vielučių duoti ji nerekomenduotų, nes jų galiukai gana aštrūs.
Svarbi brolio nuomonė
Kai tik padaro naują kompoziciją, pirmiausia ją parodo broliui Linui. Tik jis labai užimtas šeimos reikalais, koncertine „Žemaitukų“ veikla, todėl dažniausiai siunčia jam žinutę su nuotrauka.
„Kai internete pamačiau šenilo vielų puokštę, išsyk nusiunčiau nuorodą broliui. Jis sakė: turiu pamatyti gyvai. Teko padaryti ir jam parodyti“, – šypsosi Rūta, kuriai trejais metais jaunesnio brolio palaiminimas labai svarbus.
Ypač paskutinius septynerius metus, kai anapilin iškeliavo judviejų tėveliai. „Laikas neužgydė žaizdų. Šiandien skauda lygiai taip pat, kaip pirmą dieną“, – atvirauja garsaus vyro sesuo ir priduria, kad dabar jie turi tik vienas kitą, todėl privalo laikytis išvien.
Rūta dėkinga broliui, kuris padėjo paskleisti žinią apie jos naują veiklą. „Kai pradėjau kurti puokštes iš šenilo, susikūriau puslapį feisbuke, Linas pasidalijo šita žinia socialiniuose tinkluose. Mane pamatė daugiau žmonių, pradėjau gauti daugiau užsakymų“, – džiaugiasi kūrėja.
Pakviesta pasivaikščioti po vaikystę, Rūta prisimena, kad jų tėvai – krepšinio treneriai – nestokojo visuomenės dėmesio. Tėtis buvo dar ir populiarus renginių vedėjas.
„Linas mane moko, kad viešumas nėra blogai. Jei noriu, kad mavo puokštes pirktų, sako jis, turiu garsiau kalbėti, leisti apie save žinoti, o aš esu labiau introvertė, man labiau patinka tyliai knebinėtis“, – prisipažįsta pašnekovė.
Vienai kompozicijai reikia net 300–400 įvairaus ilgio vielučių, kurios visaip susukinėjamos, išraitomos, o atskiros detalės į visumą sujungiamos karštais klijais.
Kiekvieną myli skirtingai
Brolį Rūta vadina pačiu brangiausiu žmogumi ir tuoj pat patikslina, kad ir tėveliams, ir brolienei, ir Nojukui (Lino vaikui, jos krikšto sūnui) tos meilės jaučia labai daug, bet ji visiems skirtinga.
„Nuo pat vaikystės mums su Linu visko būdavo – ir mušėmės, ir pykomės, ir taikėmės. Dabar per ilgai kartu būti irgi negalime, nes tuoj pradedame kabinėtis ir pyktis dėl visokių nesąmonių“, – juokiasi „žemaituko“ sesuo ir surimtėjusi tęsia, kad tėvų netektis juos dar labiau suartino, kaip ir greitai šeštus metus švęsiantis Lino sūnelis.
Rūtos žodžiais tariant, jo gimimas visiems išsprogdino galvas. Sausio mėnesį laukia krikštasūnio gimtadienis, tad krikšto mama ruošiasi jam sukurti kažką įdomaus iš šenilo vielos.
Ar tuomet, kai Linas susirado merginą, Rūta nejuto pavydo, kad brolis jai skirs mažiau laiko ir dėmesio?
„Mudvi su broliene kuo puikiausiai sutariame. Niekada nesisavinau Lino. Visada jaučiau ir jaučiu sveikas ribas. Taip, artimą ryšį mes turime, bet ir supratimą, kad brolis turi savo šeimą, savo gyvenimą, o aš – savo“, – aiškina R. Vaitkevičiūtė ir išduoda paslaptį: santuokos pradžioje ji padėjo brolienei susitaikyti su „žemaituko“ garsumu ir retu buvimu namuose.
Rūta atvirauja, kad jų tėčio irgi nuolat nebūdavo namuose per šeimos šventes, gimtadienius: „Žinojome, kad ar mes pyksime dėl to, ar ne, kitaip vis tiek nebus.“
Šiandien, jei Rūtos gimtadienis išpuola savaitgalį, moteris žino, kad brolio nebus – koncertuos. „Jei noriu tą dieną būti arčiau jo, turiu važiuoti paskui jį į koncertą“, – prisipažįsta ištikimiausia grupės gerbėja.
Žiūrėdama į brolį ant scenos ji jaučia begalinį pasididžiavimą. Smagu stebėti, kaip žmonės jį priima, dainuoja kartu, šoka. „Man gera matyti, kaip publika myli „Žemaitukus“, kaip „Žemaitukai“ myli savo klausytojus, kiek jiems savęs atiduoda… Tokiomis akimirkomis man atrodo, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, – graudinasi pašnekovė, praleidusi tik vieną „Žemaitukų“ turo koncertą. – Jei vyksta koks svarbesnis ar didesnis renginys, visada stengiuosi jame dalyvauti. Žinau, kad ne tik man, bet ir broliui svarbu jausti šalia artimą žmogų.“
Pabėgimui – dirbtuvės
Rūta atvira: kai bręsta kažkas naujo – daina ar vaizdo klipas – Linas visada pasidalija bent maža ištrauka su Rūta, paklausia jos nuomonės.
„Mes turime slaptus susirašinėjimus. Jei kažkurio gyvenime įvyksta pati mažiausia smulkmena, būtinai turime vienas kitam apie ją pranešti, nes tik sulaukę atsako galime judėti toliau“, – atvirauja Rūta.
Žinoma, be brolio palaiminimo neapsiėjo ir dirbtuvių Plungėje idėja, kurią pasiūlė gera Rūtos draugė. Ji čia gamina plaukų gumutes, segtukus iš šilko, o Rūta – puokštes iš šenilo vielos. „Turime nedidelį kabinetuką pačiame Plungės centre, važiuoju ten labiau dėl bendrystės, nes truputį atsibosta kiauras dienas namuose vienai dirbti. Ten žmonės gali pamatyti mano puokščių, jas pačiupinėti ir įsigyti“, – aiškina ir pateikia informaciją skaičių mėgėjams: puokščių plotis – maždaug 24 cm, aukštis – 35 cm.
Kurdama Rūta gali klausytis tinklalaidžių, netrukdo ir įjungtas televizorius, ypač tuomet, kai jame – Europos vyrų krepšinio čempionatas.
„Krepšinio dvasia mumyse su Linu gyva, nes tėvai buvo krepšinio treneriai, – pasakoja Rūta, pati krepšinio keliais nepasukusi, bet brolio bandymus stebėjusi. – Linas bandė šį sportą labai rimtai, bet paskui atėjo metas, kai teko užsidėti akinius. Tada grįžo prie muzikos.“
Muzikavimas, dainavimas Liną lydėjo nuo darželio laikų. Visa šeima drauge važiuodavo į jo koncertus, pasirodymus, vėliau – atsiskaitymus. Anot Rūtos, brolis visada labai atkakliai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Pateikęs dokumentus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kategoriškai rinkosi tik perkusininko studijas. Pareiškė, kad jeigu į jas neįstos – išvažiuos į užsienį. Įstojo.
Paklausta, ar galėtų dainuoti kaip brolis, Rūta išsyk nukerta bet kokias viltis, sakydama, kad scena – ne jos pasaulis. „Vien pagalvojus apie tai kūnas šiurpais eina“, – juokiasi.
Bendrų projektų – nei meninių, nei muzikinių – sesuo ir brolis kol kas nekuria. Užtenka, sako, kad visur ir visada palaiko vienas kitą. „Nuo pat vaikystės viską darydavome kartu. Jei žaisdavome, tai šalia: jis – su mašinytėmis, aš – su barbėmis. Skaityti irgi Liną aš išmokiau, kai žaisdavome „Mokyklą“. Tėvai mane auklėtoja pravardžiuodavo“, – neria į prisiminimus.
Laisvalaikį skiria boulingui
Nors krepšininkais nei vienas, nei kitas netapo, tačiau mylimas veiklas atrado abu. Rūta prisipažįsta jau daugiau nei dešimtmetį žaidžianti ne krepšinį, o boulingą. Ne tik savo malonumui – važinėja ir į varžybas. Yra atstovavusi komandai, kuri priklausė Lietuvos boulingo federacijai, o paskutiniu metu dalyvauja asmeniniuose boulingo turnyruose, skirtuose tiek boulingo mėgėjams, tiek ir profesionalams.
„Tai mano hobis. Turiu savo kamuolį, batus. Treniruojamės patys, be trenerio. Tiek metų žaisdami kiekvienas jau turime savo žingsnius, metimus. Treneriui būtų sunku mus perlaužti“, – ironizuoja.
Rūta prisimena, kad kadaise Plungėje vykdavo šeimos boulingo turnyrai, kur komandą turėjo sudaryti trys šeimos nariai. Vaitkevičių atstovai būdavo mama, tėtis ir Linas, o Rūtą vis palikdavo ant atsarginių suolelio kitiems metams. „Labai ant jų pykau. Gal dėl to ir pati pradėjau treniruotis šį sportą. Na, kiek galima sėdėti ant atsarginių suolelio?!“ – kalba R. Vaitkevičiūtė.
Pašnekovė gyvena Klaipėdoje, todėl negaliu nepaklausti, ar mėgsta pasivaikščioti pajūriu. Moteris atvira: „Kad ir kaip baisiai skambėtų, jūra man nėra labai reikšminga. Tačiau brolis su šeima važiuoja prie jos beveik kiekvieną dieną ir kaifuoja. Aš turiu tokį savo ratuką prie molo, kartais apeinu ir tiek“, – aiškina.
Ar Rūta turi kokią karštą svajonę, kurią čia ir dabar norėtų paleisti į orą? Žinoma! Tai puokštės iš šenilo vielos. Labai norėtų iš šios veiklos pragyventi, nes pabodo dirbti kitiems.
„Esu iš tų, kurie, kai dirba, atiduoda visą save. Jei pastangų neįvertina, būna skaudu. Todėl, jei galėčiau iš visos širdies dirbti sau ir sukurtu grožiu dalytis su žmonėmis, būtų puiku!“ – viltingai pokalbį užbaigia ji.
(be temos)