I. Dūdaitė-Radžiūnė: žongliravimas
Pianistės Ievos Dūdaitės-Radžiūnės pirmagimei Marijai – penkeri, o jos sesutei Sofijai spalį suėjo aštuoni mėnesiai. Garsi mama iškart taria: „Žongliravimas. Gimus mergaitėms visada jaučiuosi kaip cirko artistė, nes tenka nuolat žongliruoti laiku.“
Keturias dienas per savaitę Marija lanko darželį, tad Ieva lieka viena su mažąja. Vakarop jai labiausiai norisi sporto – pasivaikščiojimo sparčiu žingsniu arba treniruotės su svarmenimis.
„Pirmas instinktas, aišku, būna: einu pagulėti, bet iš tikrųjų geriausiai man energijos suteikia bėgimas gamtoje. Tada ir jėgų atsiranda daugiau, ir miegu geriau“, – sako ji.
Ieva neslepia, kad šį malonumą jai leidžia patirti vyras Marijonas – kol žmona sportuoja, jis perima vaikų priežiūrą. „Pareigas gražiai dalijamės su vyru“, – džiaugiasi pianistė.
Tiesa, iki vaikų Ieva manė esanti labai užsiėmusi ir visiškai neturinti laiko. Gimus mergaitėms ji suprato, kiek daug jo iš tiesų turėjo.
„Kai atsiranda vaikai, gali ir dirbti, ir sportuoti, bet tik tą akimirką, kai jos miega ar yra darželyje. Negali rinktis, kada – vakare ar kai bus geresnė nuotaika. Tiesiog imi ir darai – ar tai būtų skambutis, ar buhalteriniai dalykai, ar apsipirkimas. Nes puikiai žinai, kad daugiau tokios progos gali ir nebūti“, – aiškina.
Pianistė juokiasi, kad, gimus vaikui, mamai nutinka beveik tas pats, kas žmonijai – pasikeitus supratimui apie Visatos centrą: „Jei kažkada galvojome, kad Žemė yra Visatos centras, o paskui paaiškėjo, kad – Saulė, tai gimus vaikui mamai atsitinka lygiai tas pats. Jos Visatos centras tiesiog pasikeičia ir vietoje to, kad suktųsi aplink mamą, ima suktis aplink jos kūdikį. Tai reiškia: tu gali viską daryti, tik ne tada, kada nori – tenka prisiderinti prie naujo grafiko, prie naujo laiko.“
Gimus mergaitėms visada jaučiuosi kaip cirko artistė, nes tenka nuolat žongliruoti laiku.
Ieva pabrėžia, kad porai labai svarbu rasti laiko pabūti vienam su kitu. „Iš pradžių vaikams reikia absoliučiai visų valandų per parą. Paskui jie tau neleidžia kalbėtis, pertraukinėdami kas antrą sakinį, o apie kokybišką laiką dviese tenka ir visai pamiršti“, – atsidūsta Ieva, kuriai į pagalbą šiuo klausimu ateina močiutės.
Ieva prisipažįsta, kad iki savo mergaičių gimimo pati kartais kritiškai vertindavo kitų tėvų elgesį su vaikais.
„Tarkim, pamatau parduotuvėje, kad vaikas klykia, neklauso, o tėvai reaguoja labai pasyviai, silpnai. Tada galvodavau: Dieve, kaip jie taip gali? Prisikalbėjau“, – sako ji.
Dabar, pati augindama vaikus, Ieva jau žino, kad egzistuoja skirtingi jų augimo ir elgesio etapai. Pavyzdžiui, Marijai buvo etapas, kai ji pradėjo muštis. Mama prisimena savo desperaciją ir mintis: kas atsitiko su mano vaiku? Ėmusi ieškoti atsakymų psichologinėje literatūroje, suprato, kad vystantis vaiko smegenims, tai yra natūralus procesas.
„Supratau, kad čia nesuveiks jokios nuobaudos, nes labiausiai tą akimirką vaikui reikia meilės ir saugumo. Kai tik Marija pradėdavo pykti, aš prieidavau ir sakydavau, kad labai ją myliu ir kad ji turi teisę papykti, bet ne laužyti baldus ar mušti kitus“, – prisimena mama.
Dar viena šių dienų tėvų dilema – ekranai. Ieva sako neteisianti nė vieno, kuris, atėjęs į kavinę, ištiesia vaikui telefoną, kad galėtų ramiai pavalgyti.
„Bet mes su vyru vis tiek laikomės tos taisyklės – niekada neduoti vaikui telefono prie stalo. Kad ir kokia sunki situacija būtų“, – sako ji.
Dar viena taisyklė, kurią perėmė iš savo mamos ir močiutės, – naminis maistas. „Netrukus man sukaks 36-eri. Tarp mano amžiaus draugių nedaug yra tokių, kurios gamina namuose. Jos arba valgo kavinėse, arba maistą užsisako. Tuo tarpu mūsų šeimoje 95 proc. maisto sudaro namuose gamintos sriubos, troškiniai.“
Koks Ievai pats maloniausias motinystės momentas? „Žindymas“, – nedvejodama atsako ji. Nors su Marija pirmą mėnesį turėjo problemų, galiausiai dukrą žindė iki pusantrų metų, o koncertuodama kartu su savimi visur veždavosi ir vyrą bei dukrelę.
„Kai gimė Sofija, palyda pasidarė dar didesnė. Dabar į mano koncertus jau vykstame keturiese“, – juokiasi atlikėja ir priduria, kad žindymas jai atrodo labai magiškas ir trapus. Mažylės artumas, pienelio kvapas net sužadina mintis apie trečią vaikelį.
Paklausta, ar turi pirmagimės Marijos auksinių minčių knygelę, moteris pasakoja, kad šmaikščius dukrelės posakius rašosi į telefoną ir turi jų šimtus.
„Kai Marijai buvo dveji su puse metų, ji taip gerai pamatė ir nusakė mūsų šeimos modelį: „Tėvelis eina į darbą, nes reikia eiti. Mamytė eina į darbą, nes nori eiti. O aš einu į darželį, nes kol tėveliai dirba, man gi reikia kažkur būti...“
Arba šeima pusryčiauja, Marija atidaro šaldytuvą ir sako: „Chebryte, o kaip papildai?“ – ir neša ant stalo žuvų taukus bei kolageną.
Mama pabrėžia, kad jos pirmagimė be galo rūpestinga. Ji vis klausia tėčio, ar paėmė jos gertuvę, ar įdėjo į darželį megztinį. Sesute irgi pasirūpina – pažaidina, pačiūčiuoja, pamyluoja, pakeičia sauskelnes.
Neseniai tėvai pastebėjo, kad Marija darželyje eina pas logopedą. Labai nustebo, nes mergaitė puikiai ištaria visus garsus. Paklausta, kaip čia yra, gudruolė atšovė: „Mama, aš ten tik dėl kompanijos einu.“ Iš tiesų pasirodė, kad Marija tik palaiko draugiją geriausiai savo draugei.
Jei „Mamos dienoraštyje“ būtų skyrius „Kaltė“, Ieva taip pat turėtų ką į jį parašyti.
„Kiek pažįstu lietuvių moterų, jos visos randa dėl ko save kaltinti. Jei neina į darbą dvejus metus – pyksta, kad profesiškai netobulėja. Jei dirba, nebūna su vaiku – apgailestauja, kad per mažai jį mato.“
Neseniai jaunai mamai tarsi akmuo nuo širdies nusirito: močiutei paklausus, ar Marija laiminga, mergaitė atsakė: „Taip, nes tėveliai pildo visas mano svajones.“
„Nors žinojau, kad dukroms skiriu daug laiko, bet vis tiek abejonės kartais neduodavo ramybės“, – prisipažįsta Ieva ir tęsia, kad niekada savo mergaitėms negalės prikišti, kad dėl jų turėjo ko nors atsisakyti. Jiedu su Marijonu daro viską – dirba, sportuoja, keliauja, susitinka su draugais. Garsi mama tikisi, kad užaugusios dukros neturės priekaištų, nesakys, kad tėvai galėjo skirti joms dar daugiau laiko.
U. Siparė: fantastika!
TV laidų vedėjos, nuomonės formuotojos Ugnės dukrelei Umai – treji su trupučiu. Motinystę ji apibūdina akimirksniu: „Fantastika!“
Dažniausia frazė, skambanti iš Ugnės kaip mamos lūpų, labai paprasta: „Na gerai...“ Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Ugnė dar niekada gyvenime nėra dariusi tiek kompromisų, kiek per pastaruosius porą metų, augindama dukrą.
TV laidų vedėja nesako, kad būti mama jai sunku. „Dabar norus dėlioju taip, kad mums visiems būtų faina. Faina sukritus ant sofos pažiūrėti televizorių, pažaisti kokį žaidimą arba, jei dar yra jėgų, nuvažiuoti su Uma į kokį žaidimų kambarį“, – atvirauja ji.
Nors gyvenime yra aktyvi, augindama dukrą ji kartais pasigenda tingaus laiko sau. Norėtų pasižiūrėti kokį nors moterišką serialą, tad kaskart pažada: kai tik Uma nueis miegoti, tą ir padarys. Deja... Užmiega Uma, neatlaiko ir Ugnė.
Motinystę garsi moteris prisipažįsta įsivaizdavusi kitaip. „Buvau įsitikinusi, kad, gimus vaikui, tampi visiškai kitoks žmogus. Turi atsisakyti 90 proc. darbų, veiklų, savo pomėgių. Dabar žinau: taip, gyvenimas pasikeičia, bet net ir auginant vaiką viskas yra įmanoma: ir darbus pasidaryti, ir su draugėmis susitikti“, – šypsosi garsi nuomonės formuotoja.
Anksčiau Ugnė šventai tikėjo, kad vaikas ir karjera – nesuderinami dalykai. Pasirodo, suderinami. Kol dar neturėjo Umos, Ugnė ėmėsi visų pasaulio darbų be atrankos. Gimus dukrelei ji išsigrynino prioritetus ir dabar dirba mažiau, bet renkasi tokius darbus, kurie jai teikia maksimalų džiaugsmą ir pasitenkinimą.
Paklausta, ar prisimena bent vieną sau duotą priesaką, kurį motinystė apvertė aukštyn kojomis, moteris tvirtina, kad žodis „prisikalbėjau“ jai netinka.
„Kas mane gerai pažįsta, tas žino, kad turiu mėgstamą posakį: „Kas aš tokia, kad teisčiau?“ Tas posakis tinka visoms gyvenimo situacijoms. Gal kieno nors elgesys man ir atrodo nepriimtinas, bet nesiimu spręsti, kas teisus, o kas ne. Juk niekada nežinai, kaip panašioje situacijoje pasielgtum tu pati.“
Ugnė prisipažįsta, kad kol dar neturėjo dukrelės, dažnai įsivaizduodavo, kaip rytais ves ją į darželį.
„Įsivaizduodavau idilišką rytą, kaip rodo kino filmuose: aš anksti kėlusi, visa žvali, su sportine apranga palieku vaiką darželyje ir bėgu į treniruotę. O realybėje yra visiškai kitaip – nesipraususi, nesišukavusi, vos akis praplėšusi, aš riedu į darželį, paskui grįžtu namo, geriu kavą ir pradedu dieną“, – neslepia TV laidų vedėja.
Ugnė negalėtų išskirti vieno konkretaus momento, kuris, auginant Umą, jai būtų sužadinęs daugiausia sentimentų.
„Kiekvieną kartą, kai migdome dukrą, skaitome jai pasakas, pagalvoju – va, šiuos vakarus aš norėčiau prisiminti senatvėje. Ir savo dukrytę – linksmą ir kikenančią savo lovytėje.“
Kaip ir kiekviena mama, ji randa, kuo save apkaltinti. Jei išpuola kokia darbo ar poilsio kelionė ir tenka palikti Umą pas močiutę, sąžinė jau kirba. Bet, sako, reikia į visas situacijas žiūrėti su humoru: „Su Mariumi juokaujam, kad visi mes turime savo vaikystės traumų. Tai kai Uma užaugs, tuomet ir sužinosim, dėl ko turėsim save kaltinti.“
Paklausta, ką apie vaikų auklėjimą ji perėmė iš savo mamos, garsi moteris tikina, kad kuo toliau, tuo daugiau dalykų savyje iš jos atpažįsta, o labiausiai – griežtumą.
„Mano mama visada buvo ir dabar yra labai griežta, reikli. Paauglystėje tie jos reikalavimai man atrodė perdėtos būtinybės. Dabar, pati būdama mama, aš ją suprantu, pateisinu ir netgi spėju, kad galbūt savo Umai būsiu dar griežtesnė“, – prognozuoja Ugnė. Bet, anot jos, tikrai nieko nenutiks, jei vaikas retkarčiais pasižiūrės filmuką ar pasmaližiaus saldumynais.
„Viskas, kas daroma su saiku, yra gerai. Vaikui kur kas svarbiau laiminga, sveiko proto mama nei visą laiką stresuojanti ir bijanti nusižengti savo principams ar metodikoms, – įsitikinusi ji. – Verčiau neklausykite visokių patarimų, kurių pilnas internetas. Aš irgi bandžiau nagrinėti visokias metodikas, auklėjimo sistemas, bet supratau, kad visos jos galiausiai susiveda į vieną ir tą patį – mamos intuiciją. Tu pati giliai širdyje pajauti, kas konkrečiu atveju yra teisinga, o kas – ne.“
E. Sašenko: gėris
Motinystė dainininkei Evelinai Sašenko labiausiai asocijuojasi su žodžiu „gėris“. Su vyru Giedriumi ji augina sūnelį Teodorą, kuriam šią liepą suėjo penkeri.
„Auginu berniuką, – pareiškia atlikėja, visada maniusi, kad vyrus auklėti reikia griežčiau, bet tai niekaip nepavyksta: – Jis toks meiliukas, toks mamyčiukas... Tiesiog negalėjau patikėti, kad berniukas gali suteikti tiek meilės, švelnumo ir dėmesio mamai.“
Teodoras, sako, karantininis vaikas, tačiau jo laukimas Evelinai buvo vienas gražiausių laikotarpių gyvenime.
„Taip gerai niekada nesijaučiau. Atrodo, visi tie mano laimėjimai yra niekis, palyginus su vaiko gimimu, augimu. Tai protu nesuvokiamas stebuklas“, – pakiliai kalba atlikėja, visą nėštumo laiką, jos žodžiais tariant, prakabėjusi hamake ir praglosčiusi savo pilvuką.
Visi tie mano laimėjimai yra niekis, palyginus su vaiko gimimu, augimu. Tai protu nesuvokiamas stebuklas.
Šiandien šalia Teodoro ji jaučiasi labai graži ir ypatinga. Sūnus moka palepinti ir žodžiais, ir veiksmais.
„Jei einame pasivaikščioti, visada nuskins gėlytę, atneš, padovanos. Kažkada, prisižiūrėjusi vaizdelių feisbuke, paklausiau, kuo jam kvepia mama. Žinote, koks buvo atsakymas? Gėlytėmis!“ – juokiasi Evelina.
Dažniausia frazė, kurią namuose kartoja mama, yra… „Teodorai, pavalgyk!“ Anot Evelinos, berniukas labai nevalgus, todėl ji nuolat vaikšto paskui jį ir prašo, kad pavalgytų. Ir dar – kad susitvarkytų žaislus.
„Tai tokios frazės, be kurių savo kasdienybės dabar neįsivaizduoju. Nuolat kalbu tą patį, kaip koks radijas“, – juokiasi ji.
Kai Evelina grįžta po darbo, Teodoras visada atbėga jos pasitikti.
„Jei būnu po koncerto, sūnus manęs klausinėja, kokias dainas dainavau, ar daug buvo žmonių ir panašiai. Jis tikras pleputis“, – dalijasi mama ir džiaugiasi, kad Teodoras – labai dėmesingas vaikas.
Iki sūnelio gimimo atlikėja, sako, buvusi labai nekantri: „Tai jis mane išmokė kantrybės.“
Evelina prisipažįsta ilgą laiką nesiryžusi susilaukti vaikelio, nes manė, kad tada turės nutraukti dainininkės karjerą.
„Man atrodė, kad scenoje aš dar ne viską padariau, o su vaiku juo labiau nepavyks to padaryti. Kaip dabar gailiuosi dėl tokio mąstymo. Vaikas tikrai ne kliūtis. Aišku, charakteriai, situacijos būna skirtingos, bet, manau, daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių – nuo mūsų psichologinio nusiteikimo“, – svarsto atlikėja.
Jei šiandien pradėtų rašyti „Mamos ir vaiko dienoraštį“, pirmas sakinys būtų: „Aš esu labai laiminga.“ Gal, sako, tai skamba ir banaliai, bet nauja gyvybė – didžiulė Dievo dovana, kuria kaskart nepaliauja džiaugtis.
Teodoras – vienas iš tų vaikų, kurie žino, ko nori. Kažkada Evelina yra net sakiusi mamai, kaip jai patinka tokie žmonės, kurie žino, ko nori.
Dabar situacija atsisuko prieš ją pačią: „Jei nori banano – tai nevalgys obuolio. Jei nori mėlyno megztinio – tai nesivilks balto ir t. t. Ir kaip jis mane nervina, kai nepripažįsta jokių kompromisų. O čia dar mama juokiasi ir primena mano pačios žodžius.“
Ar yra kas nors, dėl ko Evelina turi sau priekaištų kaip mama? Moteris atsidūsta ir sako, kad per daug lepina Teodorą ir dėl to kartais kaltina save.
„Ne aš viena – daugelis mamų pataikauja savo vaikams. Tikrai savo vaikystėje mes tiek neturėjome. O dabar: nori – prašom, nenori – nereikia. Aš bandau save riboti, stabdyti, bet tada vėl blogai. Graužiuosi: kodėl neperku, jei galiu. Žodžiu, manyje nuolat vyksta dialogas su savimi“, – juokiasi Evelina ir sako, kad kitaip elgtis nemoka.
„Būna, nueinu į parduotuvę ir, spėkit, ką pirmiausia apiperku – aišku, kad Teodorą“, – šypsosi ji.
Evelina pasakoja, kad jų šeimoje vyrauja dvi kalbos – lietuvių ir lenkų. Todėl sūnus dažnai pažeria savo kalbos perliukų: dvi kalbas sujungia į vieną arba prie lenkiškų žodžių prideda lietuviškas galūnes. Pavyzdžiui, ne „agurkiukas“, bet „oguriukas“ – lietuviško „agurko“ ir lenkiško „ogórek“ derinys.
Mamai žavu, kaip puikiai Teodoras įvaldęs abi kalbas: „Čia su manimi kalba lenkiškai, o kitą akimirką, atsisukęs į Giedrių, jau lietuviškai, po minutės jau itališkai dainuoja savo mylimiausią „O bella ciao“.
Beje, pradžioje Teodoras nerodė nė mažiausio susidomėjimo muzika. Mama pamena, kad per pirmą koncertą darželyje jis tiesiog nulipo nuo scenos dainai nė neprasidėjus. Visiems buvo šokas, nes visi laukė vos ne solo numerio.
„Tik neseniai sūnui atsirado noras dainuoti. Mes jį nufilmavome ir pamatėme, kad berniukas jaučia ritmą, intonuoja ir turi balsą. Ufff... – dalijasi, kaip pajuto palengvėjimą abu su tėčiu. – Pramušė! Gėdos mamai nepadarys.“
Naujausi komentarai