Šiandien pakanka vos kelių žodžių pokalbių langelyje ar specialioje platformoje, kad per kelias sekundes būtų sukurtas tikroviškas sportininko, modelio ar bet kurio kito žmogaus atvaizdas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad DI kuria kažką visiškai naujo. Iš tikrųjų, kaip aptarta straipsnyje žurnale „Psychology Today“, jis mokomas remiantis milijonais jau internete paskelbtų nuotraukų.
Štai kodėl DI neišranda naujų patrauklumo standartų, o atkuria tuos, kurie daugelį metų dominavo žiniasklaidoje. O kartais netgi juos dar labiau išryškina. Prie tokios išvados priėjo Toronto universiteto mokslininkai, kurių rezultatai buvo paskelbti žurnale „Psychology of Popular Media“.
Kokį grožį „ištyrė“ DI?
Tyrimo metu mokslininkai, pasitelkę tris populiariausias vaizdų generavimo platformas, sukūrė 300 vaizdų. Kiekvienos sistemos buvo paprašyta sukurti vyrų, moterų, sportininkų ir sportininkių atvaizdus nenurodant jokių amžiaus, rasės, etninės kilmės ar kitų fizinių savybių.
Tuomet tyrėjai išsamiai išanalizavo veikėjų išvaizdą, aprangą ir demografines charakteristikas. Rezultatai pasirodė stebėtinai vienodi.
Sportininkai beveik visada buvo vaizduojami labai liekni, su minimaliu kūno riebalų kiekiu ir aiškiai pabrėžtais raumenimis. Vyrai dažnai buvo vaizduojami apnuogintu torsu ir itin raumeningi, o moterys gerokai dažniau vilkinčios atvirus drabužius.
Ypač iškalbinga buvo tai, kad moterų kūnai praktiškai nesiskyrė vienas nuo kito, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo sportininkės, ar ne. Formų ir dydžių įvairovės praktiškai nebuvo.
Iš tiesų, DI nesukūrė naujo grožio idealo, o tiesiog vėl ir vėl atkartojo jau pažįstamą vakarietišką patrauklumo standartą.
Probleminiai klausimai
Psichologai jau seniai žino, kad reguliarus idealizuotų vaizdų matymas daro įtaką tam, kaip mes suvokiame savo kūnus. Žmonės beveik automatiškai lygina save su tuo, ką mato aplinkui. Tokie palyginimai gali paveikti savivertę, mitybos įpročius, požiūrį į fizinį aktyvumą ir bendrą psichologinę gerovę.
Unikalus dirbtinio intelekto bruožas yra jo mastas – dabar kiekvienas gali sukurti tūkstančius itin tikroviškų vaizdų per kelias minutes.
Dėl to susidaro iliuzija, kad tokie kūnai yra įprasti ir tipiški, nors iš tikrųjų jie grindžiami interneto vaizdų rinkiniu, kuriame jau seniai vyrauja žmonės, atitinkantys tradicinius grožio standartus.
Tai sukuria užburtą ratą: žiniasklaida daro įtaką DI, kuris savo ruožtu sukuria dar daugiau identiškų vaizdų, kurie savo ruožtu vėl tampa naujų modelių treniruočių medžiaga.
Spaudimas sportininkams
Tyrimo autoriai pažymi, kad ši problema ypač opi sportininkams. Sportas tradiciškai siejamas su ištverme, jėga, disciplina ir fiziniais gebėjimais. Tačiau socialinės žiniasklaidos amžiuje išvaizda vis labiau tampa sportininko asmeninio prekės ženklo dalimi.
DI generuojami vaizdai taip pat atspindi šią tendenciją. Užuot pabrėžę judėjimą, techniką ar sportinius pasiekimus, jie pirmiausia vaizduoja kūną kaip susižavėjimo objektą.
Psichologai jau seniai skiria pagarbą savo kūno galimybėms nuo dėmesio vien tik savo išvaizdai. Kai išvaizda tampa pagrindiniu sėkmės kriterijumi, padidėja nepasitenkinimo kūnu, per didelio fizinio aktyvumo, nesaugaus svorio kontrolės ir valgymo sutrikimų rizika.
Ir šios rizikos liečia ne tik sporto šakas, kurios tradiciškai vertina lieknumą. Spaudimą, susijusį su išvaizda, vis labiau patiria pačių įvairiausių disciplinų sportininkai.
Ko beveik nematome?
Viena iš svarbiausių tyrimo išvadų buvo ne tik tai, ką rodo DI, bet ir tai, ko beveik nerodo. Sukurti vaizdai retai atspindėjo žmonių kūnų įvairovę. Beveik nebuvo skirtingo amžiaus, skirtingų kūno tipų ar fizinę negalią turinčių žmonių. Moterų kūno tipų diapazonas buvo ypač siauras.
Kai tam tikri kūnai vizualiniame pasaulyje yra menkai reprezentuojami, jie tampa psichologiškai „nematomi“. Dėl to žmonės, neatitinkantys šio primesto idealo, gali jaustis mažiau patrauklūs ar net „neteisingi“, net jei jie sudaro didžiąją dalį gyventojų.
Skaitmeninio raštingumo poreikis
Nepaisant rizikos, tyrėjai pabrėžia, kad problema slypi ne pačiose technologijose. Priešingai, DI turi didžiulį potencialą kurti įtraukesnį vizualinį pasaulį. Skirtingai nuo tradicinės fotografijos, jis gali lengvai generuoti įvairaus amžiaus, kūno tipų, etninių grupių ir fizinių savybių žmones.
Tačiau tam būtina iš naujo apmąstyti tokių sistemų mokymo principus, kruopščiau atrinkti jų mokymui naudojamus duomenis ir įdiegti į jas įvairovės bei reprezentatyvumo vertybes.
Štai kodėl ekspertai vis dažniau kalba apie skaitmeninio raštingumo svarbą – gebėjimą kritiškai vertinti vaizdus, kuriuos matome kasdien, ir prisiminti, kad net ir realiausias vaizdas ne visada atspindi realybę.
DI vis labiau formuoja šiuolaikinę vizualinę kultūrą – nuo reklamos ir švietimo iki socialinės žiniasklaidos ir medicinos. Ir nors jis dažnai vadinamas visuomenės veidrodžiu, bet kuris veidrodis gali ne tik atspindėti, bet ir iškraipyti realybę. Jei DI ir toliau atkartos tik siaurus grožio standartus, rizika, kad jie bus suvokiami kaip vienintelė norma, tik didės. Būtent todėl šios technologijos ateitis priklauso ne tik nuo algoritmų, bet ir nuo to, kokias žmogiškąsias vertybes įdėsime į jos vystymą.
(be temos)
(be temos)
(be temos)