Fotomenininką apsvaigino septynių šalių kokteilis Pereiti į pagrindinį turinį

Fotomenininką apsvaigino septynių šalių kokteilis

2014-02-28 10:57
Karolis Montvila
Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Fotomenininkas Saulius Paukštys Vilniaus knygų mugėje pristatė knygą "Į Bankoką – per 40 dienų". Tailandas, kurio sostinė yra Bankokas, – tik viena iš septynių šalių, kurias aplankė S.Paukštys ir jo bičiuliai per beveik du mėnesius trukusią kelionę.

– Kaip jūs, fotomenininkas, įsivėlėte į ilgos ir neprognozuojamos kelionės avantiūrą? – paklausėme S.Paukščio.

– Tai, kaip turbūt pasakytų mano draugas šokoladininkas Algimantas, įvairių atsitiktinumų susipynimas. Kai prieš kelerius metus Baltimorėje atidengėme paminklą Frankui Zappai, į JAV vykome kartu su tuomečiu Vilniaus meru Viliumi Navicku. Po kelionės susidraugavome – kviesdavau jį į parodų atidarymus ir visokias atrakcijas, kartais ir alaus išgerdavome. Kai užpernai Vilius su draugais motociklais nuvažiavo 9 tūkst. kilometrų Čilės ir Argentinos keliais, pasakiau jam, kad tokias keliones reikia fiksuoti, aprašyti, – žodžiu, įamžinti. O kai Vilius pradėjo planuoti kelionę per Kiniją, matyt, prisiminė mano šnekas ir pasiūlė dalyvauti. Aišku, aš sutikau, nes juk tokių galimybių pasitaiko itin retai.

– Ar iki kelionės turėjote motociklininko patirties?

– Motociklininko patirties iki kelionės neturėjau jokios. Motociklo vairuoti nemoku. Motociklu apskritai buvau vėžinamas keleivio vietoje vos kelis kartus per visą savo gyvenimą. Kelionėje važiavau automobiliu, priklausiau ekspedicijos techninei komandai. Kelis kartus mane vežiojo Vilius, na, o Laose už motociklų sporto meistro Balio Bardausko nugaros nulėkiau gal kokį šimtą kilometrų. Gavau griežtų pamokų – kaip laikyti kojas važiuojant, kaip lenktis darant posūkį ir kaip nulipti nuo motociklo. Tad dabar mano patirtis jau gerokai didesnė.

– Kokie darbai ir mintys apniko ruošiantis kelionei?

– Kelionė atrodė tokia nereali, jog beveik iki paskutinės akimirkos sunku buvo patikėti, kad išvyksime į tokias tolybes. Tad jokių specialių darbų ir minčių nebuvo. Tiesa, susitariau su rėmėjais, kad man paskolins vaizdo kamerą, o giminaitis sutiko paskolinti kompaktišką fotoaparatą. Mano "Fototeatro" studijos darbai nenutrūko iki pat išvykimo dienos, todėl per daug laiko kokiems nors planavimams neturėjau. Taigi galima sakyti, kad išvykau į kelionę beveik nesiruošęs. Tad ir čia jau turėsiu patirties. Jei dar kada nors teks panašiai keliauti, žinosiu, ką ir kaip daryti, o ko nedaryti.

– Ar kelionėje buvo akimirkų, kai gailėjotės, kad sutikote dalyvauti?

– Nesigailėjau nė akimirkos. Įspūdžių, keistenybių, vaizdų ir nuotykių buvo tiek daug ir taip intensyviai, jog net nebuvo kada ir galvoti – gailiesi ar nesigaili, kad visame šiame sūkuryje dalyvauji. Tai taip kontrastavo su kasdienybe, prie kurios buvau pripratęs Vilniuje, kad atrodė kaip magija. Taigi, priešingai, džiaugiausi, kad visame kelionės vyksme dalyvauju – nuo pirmos iki paskutinės kelionės akimirkos.

– Kuri šalis iš aplankytų arba kuri konkreti vieta padarė didžiausią įspūdį ir kur norėtumėte sugrįžti jau įprastu būdu?

– Tokių vietų daugybė. Tiesiog pakerėjo Langmusi miesto šventyklų nusėtas kalno šlaitas – šventyklos auksu spindinčiais stogais, už jų kalnai – tikrai kažkokia virpanti Tibeto dvasia.

Išsižioję stebėjome kalnų slėnius, išraižytus arbatų plantacijų terasomis Pietų Kinijoje. Laose tiesiog užbūrė džiunglių žaluma, o Mekongo upės galybė ir budistų šventyklos, apipintos vijokliais Luang Prabango mieste, dar ir dabar sapnuojasi. Mielai, kaip sakote, įprastu būdu apsilankyčiau ir didesniuose Kinijos miestuose – Čengdu, Kunminge ir kituose. Tiesą sakant, nebuvo tokių akimirkų, tokių vietų, kurias prisiminus kiltų kokių nors atstumiančių minčių ar prisiminimų.

– Žmonės, tiek laiko praleidę mažame kolektyve, kartais patiria psichologinių bendravimo problemų. Ar jums tokių nekilo?

– Nedidelių kibirkščių kildavo – dėl dienotvarkės, dėl skirtingų poreikių, dar dėl įvairių smulkmenų, bet aš likdavau nuošalyje nuo visokių tokių erzelių, galiausiai ir problemos nebuvo eskaluojamos, tad kelionę baigėme draugiškai, nesusipykę ir nesusierzinę. Be to, kadangi rašiau, fotografavau ir filmavau, nė neturėjau laiko kokiems nors psichologiniams išvedžiojimams.

Įspūdingi vaizdai, nuotykių gausa daro poveikį ir santykiams su kelionės dalyviais. Galiu tikrai pasakyti, kad po kelionės įgijau dešimt naujų draugų.

– Ar jūsų, kaip fotografo, akims atsivėrė kas nors netikėta, nepaprasta?

– Be jokios abejonės, tokie atsivėrimai kaip prasidėjo nuo pirmos dienos, taip tęsėsi visą kelionės laiką. Mes keliavome per nematytus kraštus, net mintyse nefantazuotus miestus. Sutikome daugybę keisčiausių personažų, ragavome valgių ir matėme vaisių, augalų, pastatų, apie kokius nė girdėję nebuvome. Taigi tik stengiausi kuo daugiau visko aprėpti fotografuodamas, rašydamas – galima sakyti, kad visos 40 dienų buvo vienos nepaprasčiausių per visą mano gyvenimą.

– Ar tai buvo jūsų pirmas susidūrimas su Rytų kultūra? Ar priartėjote prie nušvitimo?

– Toliausiai, kur buvau iki tol nuvykęs šia kryptimi, – Kazachstanas ir Afganistanas. Kazachstane buvau verslo reikalais, o Afganistane fotografavau Lietuvos karius. Taigi, nei vienoje, nei kitoje šalyje su Rytų kultūra per daug nesusidūriau. O dabar, kai įvažiavome į Kiniją, tarsi pakliuvome į kitą stebuklingą pasaulį. Kalbant apie nušvitimą – budistu netapau. O gal dėl to kaltas kultūrinis šokas, kuris, jaučiu, dar nepraėjo.

– Kurį kelionės epizodą ar nuotykį mieliausiai pasakosite savo palikuonims?

– Na, matyt, daugiausia adrenalino gavome tą dieną, kai paklydome kalnuose ir beveik parą brovėmės laukiniais kalnų keliais ir takeliais, kartais skardžių krašteliais, kartais per nuošliaužų užpiltus šlaitus, – panašių potyrių anksčiau neteko išgyventi. Na, aišku, ir auksastogės šventyklos Tibete, ir plaukimas upeivių laivu Mekongo upe, ir dar daugybė kitų. Taip gali užvaldyti ir lengva panika, sumišusi su isterija, jei reikėtų atrinkti įspūdingiausias akimirkas.

– Ką sapnuodavote keliaudamas ir ką – grįžęs?

– Keliaudami ganėtinai nusivarydavome nuo kojų, todėl dažnai tiesiog griūdavome lovon. Be jėgų ir be sapnų. O grįžus sapnai neapleidžia: miestai, miškai, laukai – dažniausiai be siužeto, lyg kokie paveikslai. Kartais net gaila pabusti.

– Ar jau dairotės kitos avantiūros – keliauti ir rašyti?

– Išties – Vilius jau prabilo apie dar didesnes keliones kituose pasaulio kraštuose, jei viskas išsirutulios, būtų labai įdomu vėl ką nors panašaus patirti. Toks įspūdžių ir potyrių koncentratas, matyt, gali veikti kaip savotiškas narkotikas. Ir, aišku, patirties krislai jau kužda, ką būtų galima padaryti geriau, – aprašyti, užfiksuoti panašioje situacijoje. Tokios avantiūros, vien apie jas pagalvojus, jau kaitina kraują.

– Ar sunku buvo rašyti?

– Nė negalėjau įsivaizduoti, kad rašyti bus taip sunku. Ne, minties ar kūrybos krizė neištiko nė karto. Bet aprašyti praėjusią dieną reikėdavo vakare. Visi jau miegodavo, kai aš rašydavau kur nors koridoriuje, kampe ant grindų ar viešbučio fojė. Dažnai užtrukdavau iki antros, trečios nakties, tad į lovą slinkdavau kaip lunatikas. Bet, taip sakant, tokią mechaniką įveikiau ir labai tuo džiaugiuosi. Rašyti man patinka, galvoje jau rezgasi ir kitokių žanrų schemos – ir nuotykiai, ir romanai, ir publicistika, manau, ilgainiui guls ant popieriaus. Ši kelionė, matyt, buvo geras kūrybos katalizatorius.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų