Ant seklumos užplaukusio banko „Snoras“ aštuoniolikametė veiklos istorija ne kartą lydėta aferų tvaiko. Viena garsiausių istorijų yra apie tai, kaip prieš dešimtmetį rusų mafija per „Snorą“ bandė išplauti gigantišką sumą – daugiau kaip milijardą litų.

Prastai kvepianti istorija

Paradoksalu, bet „Snoro“ iš dalies valdytame „Lietuvos ryte“ nuolatinę tribūną savo nuomonei reikšti radęs buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus šiomis dienomis tame laikraštyje priminė vieną su šiuo banku susijusią labai neskaniai kvepiančią istoriją.

„Daugiau nei prieš dešimt metų į “Snoro„ banką veržėsi milžiniška nešvarių rusiškų pinigų suma, prisidengusi Monako kunigaikščių vardais. Tuometis Lietuvos bankas su VSD pagalba šią intervenciją sustabdė“, – tvirtino M.Laurinkus. „Prisimenu ano laikotarpio karštas diskusijas įvairiuose valdžios lygmenyse ir pokalbius su kylančiais oligarchais. VSD net buvo ruošiamasi paduoti į teismą. Tačiau tiek Lietuvos bankas, tiek tarnyba pasirodė esantys teisūs“, – pridūrė jis.

Kalbėdamas su „Vilniaus diena“ daugiau jokių su ta afera susijusių detalių buvęs saugumo vadas nepateikė. Bet gana mielai ir atvirai atsakė į jam užduodamus klausimus.

„Tai buvo bandymas per Monako kunigaikščių Grimaldi tolimą giminaitį išplauti netgi 1,2 mlrd. litų – tai pati didžiausia kada nors į Lietuvos privačius komercinius bankus plaukusi nešvarių pinigų suma“, – dienraščiui kalbėjo M.Laurinkus.

Leidimas neduotas

2002 m. gegužės 16 d. pranešta, kad Lietuvos banko valdyba nedavė leidimo Prancūzijos piliečiui investuoti į „Snoro“ banką.

Tądien centrinis bankas nutarė nepatenkinti Prancūzijos piliečio Jeano Philippe'o Iliesco de Grimaldi prašymo įsigyti bei valdyti 1,2 mlrd. litų vertės naują „Snoro“ banko akcijų paketą. Sprendimas oficialiai paaiškintas taip: „Šio asmens pateiktuose dokumentuose esanti informacija neįrodo lėšų, kurios būtų panaudotos “Snoro„ akcijoms pirkti, kilmės ir jų įsigijimo teisėtumo.“

Kitaip tariant, prancūzų pilietis nesugebėjo Lietuvos valdžios institucijoms įrodyti, kad daugiau kaip milijardas litų, skirtas „Snorui“ įsigyti, atsirado švariais būdais.

Todėl neleista pervesti 1,2 mlrd. litų už banko „Snoras“ pasirašytas akcijas į Lietuvos banke atidarytą šio banko sąskaitą, kurioje kaupiamos asmenų lėšos už išplatintas akcijas.

Negauta legalumo patvirtinimo

„Mes jau anksčiau buvome informavę Prancūzijos pilietį J.Ph.de Grimaldi, jog jo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis turi teisę į tokius pinigus ir kad jis gali investuoti juos į “Snoro„ kapitalą. Jis pateikė papildomų dokumentų, bet esmė beveik nepasikeitė. Todėl ir priimtas toks sprendimas“, – komentavo tuometis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.

Lietuvos banko valdyba pripažino, kad J.Ph.de Grimaldi atstovas neatitinka Lietuvos komercinių bankų įstatyme keliamų reikalavimų banko akcininkui.

Be to, pasak R.Šarkino, taip pat gauta informacija „iš atitinkamų valstybės institucijų, atsakingų už nacionalinio saugumo užtikrinimą, kuri neleidžia įsitikinti tokios investicijos priimtinumu“.

VSD, atsakydamas į Lietuvos banko 2002 m. kovo 19 d. paklausimą dėl J.Ph.de Grimaldi prašymo įsigyti „Snoro“ akcijų paketą, atliko tyrimą: buvo tikrinamas Lietuvos bankui pateiktų dokumentų patikimumas, investuojamų lėšų kilmė ir galimos investuotojų sąsajos su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu.

Teismais tik gąsdino

Nesėkmingai bandę investuoti į „Snorą“ tuomet išreiškė nuostabą dėl Lietuvos banko ir VSD veiksmų bei sprendimų, žadėjo „teisybės ieškoti teisme“. Bet galų gale nusiramino ir į teismą nesikreipė – taip, M.Laurinkaus nuomone, netiesiogiai pripažino, kad centrinės valdžios institucijos, atsakingos už nacionalinį ir finansinį šalies saugumą, buvo teisios.

2002 m. „Snoras“ buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos komercinis bankas. Įregistruotas šio banko kapitalas tuomet siekė 137,3 mln. litų, turtas sudarė 938,2 mln. litų.

Tad, jeigu būtų buvę leista nešvariais pinigais išpirkti 1,2 mlrd. litų akcijų emisiją, „Snoras“ būtų tapęs ne tik didžiausiu Baltijos šalyse, bet ir glaudžiausiais ryšiais su rusų mafija susijusiu banku Lietuvoje, kuri tuo metu kaip tik rengėsi stoti į ES bei NATO, todėl iš šių tarptautinių organizacijų laukė patvirtinimų dėl savo patikimumo.

Gigantiška nešvarių pinigų investicija į komercinių bankų sektorių tokio patikimumo nebūtų pridėjusi ir Lietuva, leidusi jai ateiti, galėjo likti už ES ir NATO borto.

Bendravo su nusikaltėliais

2002 m. VSD vadovu dirbęs M.Laurinkus ir tada patvirtino, ir dabar, kad J.Ph.de Grimaldi bandymas neaišku iš kur gautais 1,2 mlrd. litų įsigyti du trečdalius „Snoro“ akcijų „buvo Rusijos ir tarptautinis bandymas išplauti didžiulę pinigų sumą“.

„Investuotojo didžiosios dalies pinigų kilmė niekaip neįrodyta teisėtais dokumentais. Mes savo išvadoje Lietuvos bankui konstatavome, kad J.Ph.de Grimaldi neturi užtektinai legalių savo lėšų, kad galėtų dalyvauti šiame investiciniame projekte“, – kalbėjo M.Laurinkus.

„Lietuva nėra ta vieta, kurioje galėtų būti vykdomos neaiškios kilmės pinigų transakcijos“, – pridūrė jis.

Vykdydamas tyrimą dėl skandalingojo milijardo VSD bendradarbiavo su Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų specialiosiomis tarnybomis. Buvo gauta ir tam tikros konfidencialios informacijos iš Rusijos.

Ji patvirtino, kad rusų ir tarptautinės nusikalstamos grupuotės pabandė per gana prastos reputacijos verslininką J.Ph.de Grimaldi įžengti į Lietuvos bankų sistemą. Rasta ir sąsajų tarp šio asmens bei kai kurių rusų mafijos atstovų. VSD gavo netgi nuotraukų, kuriose J.Ph.de Grimaldi yra nusifotografavęs su įtartinais Rusijos piliečiais, pasižymėjusiais ryšiais su Maskvos nusikalstamo pasaulio autoritetais.

Sąsajos su „krikštatėviu“ J.Kobzonu

Beveik prieš dešimtmetį skelbta, kad bandymas už 1,2 mlrd. litų įsigyti „Snoro“ akcijų siejamas su tokiu Tigranu Makarianu, kuris pridengė tikrąjį šios aferos „krikštatėvį“ – savo uošvį, prieštaringos reputacijos verslininką Alexanderą Glikladą, JAV reziduojantį Izraelio ir Rusijos pilietį.

A.Glikladas tuomet buvo Liuksemburge registruotos bendrovės „Incorion Investment Holdings“ direktorius. Ji, beje, dar 1997 m. įsigijo beveik pusę „Snoro“ akcijų.

A.Glikladas pasakojo palaikąs glaudžius ryšius su rusų mafijos vienu „krikštatėviu“ vadintu dainininku Josifu Kobzonu, taip pat netgi ir su tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinka.

„Snoro“ tuometis valdybos pirmininkas Jefimas Borodulinas yra pripažinęs, kad A.Glikladas yra jo „geras draugas“.

J.Borodulinas taip pat stebėjosi Lietuvos valdžios sprendimais neleisti investuoti į „Snorą“ didelės sumos pinigų ir J.Ph.de Grimaldi vadino „Monako kunigaikščių šeimos nariu“. Tuo norėta argumentuoti, kad pinigai ateina iš garbingos prancūzų kilmės giminės.

Tačiau VSD paneigė J.Ph.de Grimaldi sąsajas su Monako kunigaikščių gimine ir tvirtino, kad šio neaiškios reputacijos asmens tėvas buvo paprastas provincijos Rumunijos miestelio gyventojas ir neturėjo nieko bendra su „mėlynuoju krauju“.

J.Borodulinas, A.Glikladas ir per juos J.Ph.de Grimaldi sietas su dar keliais prieštaringos reputacijos Rusijos piliečiais – Sergejumi Klimuku ir Dovydu Kaplanu.

Metė šešėlį ant auditorių

Nešvaraus milijardo atėjimo į „Snorą“ istorija metė šešėlį ir ant tarptautinės audito bendrovės „Deloitte and Touche“, kurios Vilniaus skyrius pateikė teigiamą išvadą dėl J.Ph.de Grimaldi ir už jo stovinčių intencijų.

Tuometis „Deloitte and Touche“ Vilniaus skyriaus vadovas Juozas Kabašinskas buvo „Snoro“ stebėtojų tarybos narys.

Dabartinėje „Snoro“ bankroto istorijoje šmėžuoja kitos tarptautinės audito bendrovės „Ernst and Young“ pavadinimas. Ji visai neseniai pateikė labai teigiamą atsiliepimą apie „Snoro“ aktyvus ir likvidumą, nors įvairios problemos su šiuo banku prasidėjo dar šių metų pradžioje, kaip dėmesį į tai atkreipė Lietuvos bankas.

„Ernst and Young“ teigiamos išvados apie „Snorą“ atsiradimo aplinkybes gali narstyti Lietuvos teisėsauga.

Tik krizeno

Lietuvos valdžia 2002 m. sugebėjo sustabdyti neįtikimo dydžio aferą, kurią bandyta atlikti per „Snorą“. Tačiau po kelerių metų su nacionaliniu ir finansiniu saugumu susijusios institucijos kažkodėl užmerkė akis prieš kitų prieštaringos reputacijos rusų kilmės verslininkų, pirmiausia Vladimiro Antonovo, atėjimą į „Snorą“.

M.Laurinkus negalėjo patvirtinti, kad V.Antonovas būtų kaip nors siejamas su tais rusų mafijos krikštatėviais, kurie 2002 m. bandė legalizuoti daugiau kaip milijardą litų per „Snorą“. Tačiau to ir nepaneigė.

„Tiesiog neturiu jokios informacijos apie tai“, – sakė buvęs VSD šefas. „Nežinau, tikrai nieko nežinau“, – M.Laurinkus tik krizeno, klausinėjamas apie tai.