PAR prezidentas: Libijos lyderis pasiruošęs įgyvendinti AS siūlomą taikos planą

M.Gaddafis ir premjeras nuolat kalba apie paliaubas ir derybas tuo metu, kai armija intensyviai apšaudo Libijos miestus ir gyvenvietes. Sunku suvokti, kaip teisiškai, pagal tarptautinę praktiką apibrėžti M.Gaddafio revoliucijos vado postą. Revoliucija, kaip jis pats skelbė, įvyko dar 1969 metų rugsėjo 1d. Tada nežinia kaip atsirado revoliucinis komitetas ir 12 narių taryba. Tačiau jau virš keturiasdešimt metų praėjo, o šalyje nebuvo paskelbta jokia konstitucija, kurios pasėkoje galėjo atsirasti prezidento, premjero ar kokie kitokie valstybės vadovo postai. M.Gaddafio parašyta "Žalioji knyga", kurią dabar masiškai degina sukilėliai, tik socializmo, islamo ir nacionalizmo kratinys. Nors M.Gaddafis laiko save islamo išpažinėju ir yra atlikęs hadžą, tačiau jis bei jo šeima ir paskutiniais metais daugiausia naudojosi šamanų iš Centrinės Afrikos bei Maroko paslaugomis. Pačioje Libijoje šamanų net keli tūkstančiai ir "darbo" jie turi... Šiaip jau, 68-erių pulkininkas M. Gaddafis yra mandagumo ir asmeninio žavesio įsikūnijimas. Jis visas šalies moteris nori laikyti, kaip savo haremu. Nors jis turi 10 vaikų (8 savo), tačiau tūkstančiai turėtų meilužių rodo jo gyvenimo naktis. Jis savo meilužėms buvo dosnus. Sekdavo kokia dovana ar sutuoktinio suradimas. M.Gaddafio galvoje buvo gimusi įdėja sukurti "superrasę" iš libių ir afrikiečių. Tuo tikslu jis siųsdavo libius į Afrikos šalis, liepdamas jiems ten kurti gausias šeimas. Kartą M.Gaddafis buvo išrinktas netgi Afrikos Valstybių Sąjungos lyderiu ir tada vadindavo save "karalių karalimi", tačiau perrinktas kitai kadencijai nebuvo. Po keturiasdešimt režimo metų Libijai bus labai sunku kurti demokratiją šalyje. Apie tokį kelią kalba dabar jau ir Italijos pripažintos Libijos tarybos vadovai. Net ir pradinei stadijai įgyvendinti būtinas M.Gaddafio šeimos klano teisių visiškas suspendavimas. Manau, kad taip anksčiau ar vėliau bus. Kuo anksčiau tai bus padaryta, tuo mažiau žus ar bus sužeista Libijos gyventojų, greičiau galės būti atstatyta šalis po sugriovimų. Daugybė "barbarų - krikščionių" daugybę kartų prašė ir įtikinėjo "socialistinės džamahirijos" lyderį Muamarą Gaddafį nutraukti teroristų ruošimą, neplanuoti terorizmo aktų, o pastaruoju metu - nežudyti savo šalies civilių, išreiškusių demonstracijose nepasitenkinimą diktatorišku valdymu. Kiek vėliau JT Saugumo Taryba prašė nutraukti bet kokius karinius veiksmus prieš Libijos gyventojus. Visi tie prašymai ir reikalavimai nebuvo deramai išgirsti. Priešingai. Pasipylė nauji, dar įžūlesni grasinimai visiems, kurie panorėjo priešinti diktatūrai ir prieš tuos, kurie tokius teisėtus reikalavimus pažadėjo remti. Kovos veiksmų eiga rodo, kad sukilėliams labai padėjo neutralizuoti M.Gaddafio kariuomenės techniką jungtinės įvairių šalių karinės pajėgos, o dabar NATO pajėgos. JT ST 1973 nutartyje tokia eiga, kai M.Gaddafio kariuomenė atliko puolamąjį žygį prieš šalies miestus ir miestelius, bei jų gyventojus, taip pat buvo numatyta. Dabar M.Gaddafis primena nacistinės Vokietijos veiksmus. Tai istorine ar kitokia prasme visai nesusiję. Vokietijoje fašizmas atėjo į valdžią rinkimų metu, o Libijoje buvo įvykdytas kruvinas karinis perversmas, vadovaujant tam pačiam M.Gaddafiui, kuris dabar lieja korokodilo ašaras. " Kaip šauksi, taip atsilieps" , " kas pirmas ginklą pakels - nuo jo pats ir žus" . Tokias sentencijas turėtų žinoti ir pats Libijos diktatorius, vartęs milijardus, gautų už naftą dolerių, kaip savus. Ir savo šalies gyventojus " sušelpdamas" . " Geradaris" , atseit...: )

Libijos diktatorius gerokai vėluoja nepaklusdamas JT Saugumo tarybos 1973nr rezoliucijai. Taip jis praranda galimybes būti teisiamas Hagos tribunolo. Nacionalinei armijai pasiekus pergalę, jį teis Libijos teismas, kurio paskirta bausmė gali būti netgi gerokai griežtesnė. Manau, kad Afrikos Sąjunga, kaip tarpininkė, gali būti tik tada, kai M.Gaddafis su savo šeima atsisakys bet kokių teisių į šalies valdymą. Kurį, beje, diktatorius gavo nekonstituciniu keliu, o įvykdęs karinį perversmą. Šio perversmo vadas M.Gaddafis buvo nuolat kankinamas paranojiškos baimės dėl savo gyvybės. Gal todėl, kad pats eilę metų skatino teroristinius pasikėsinimus Vakarų šalyse, leido šalyje ruošti Al Qaedos teroristines grupes ir t.t. Gyvendavo jis karinėje bazėje Bab al Azizijoje. Tiksliau - joje esančiame beduinų kaime, prabangioje palapinėje. Paranoją reiškiantys Libijos diktatoriaus pasimaivymai ir į jokius teisingumo rėmus netelpančios nusikalstamą prezumpciją menančios veikos turėtų patraukti ir psichiatrų dėmesį. Gali būti, kad liga jau gerokai įsisenėjusi bei yra apleista ir todėl, kad jo šeimos nariams labiau rūpėjo ir rūpi tik savo statuso bei prigrobto turto išsaugojimo interesai. Manau, kad galimas net ir toks atvejis, kada Hagos Tarptautinis Teismas negalės svarstyti bylos iš esmės dėl M.Gaddafio psichikos sutrikimo problemų. Gal jo vaikams tai labai paranku? Atseit, tada bus galima suversti visą kaltę pasiligojusiam diktatoriui, o patiems ir toliau naudotis savo valdančio šeimos klano padėtimi bei prabanga. Tačiau jie, būdami šalia savo tėvo ir kartu vadovaudami Libijos gyventojų skerdynėms patys rizikuoja savo gyvybėmis. Kaip atsitiko ir šį kartą. Tas galimai nesveikos psichikos tėvas gali ir savo šeimą pražudyti. Vargu ar gali M.Gaddafio artimi giminaičiai, kurie patys dalyvavo režimo vykdyme kaip aktyvūs šeimos klano atstovai tikėtis, kad Libijos gyventojai pamirš visą tai ir atleis. Atlaidos pirmas būtinas reikalavimas turėtų būti nuoširdi atgaila. Vietoj to M.Gaddafio sūnūs jau nuo karinio konflikto pradžios tiesios tyčiojasi iš JT Saugumo Tarybos reikalavimų ir Libijos miestai yra ir toliau apšaudomi iš tankų ir artilerijos pabūklų. Žuvusiųjų Libijos miestuose jau tūkstančiai, sužeistų dar daugiau, o Saifas al Islamas ir toliau tyčiojasi iš likusiųjų teisės gyventi. M. Gaddafio sūnūs ir jo žmona norėtų perimti revoliucijos vado palikimą. Jei sūnūs norėtų gauti tai, ką galėjo paveldėti iš savo tėvo pats Muammaras, tai galėtų būti tik avių banda ir beduino kukli palapinė. Tačiau, dabar sūnūs nori gauti palikimu ne tik vadovavimą šaliai, bet ir milijardus dolerių bei tonas aukso, kurias valdo šis šeimos klanas. Jo žmonai tektų "tenkintis" Afrikos šalių eilės deimantų kasyklų savininkės teisėmis.