KGB ir Šaltojo karo šmėkla vėl išlindo iš istorijos urvo. Šįkart ji pradėjo sklandyti tarp Rusijos ir Vokietijos.

Gyveno ramiai ir uždarai
Lauke dar buvo tamsu, kai 6.30 val. specialiosios paskirties policijos būrys įsiveržė į namą Vokietijos Marburgo miestelyje. Viename kambaryje prie radijo siųstuvo, laidu prijungto prie kompiuterio, sėdėjo moteris ir trumpais dažniais priėmė šifruotas žinutes. Užklupta ginkluotų pareigūnų ji spėjo pašokti nuo kėdės, išplėšti laidą ir nutraukti žinučių įrašymą. Moteris buvo suimta, o name atlikta krata. Pasak kaimynų, pareigūnai išnešė viską, net gėlių vazonus, ir užantspaudavo namą.

Maždaug tuo pat metu už kelių šimtų kilometrų policija suėmė moters vyrą, dirbantį bendrovėje „Schunk Group“, kuri vysto aukštąsias technologijas. Pareigūnai paėmė ištirti jo darbo kompiuterį ir dokumentus. Šitaip baigėsi ne vieną savaitę trukęs slaptas tyrimas.

45 metų moteris vardu Heidrun ir jos 51 metų vyras Andreasas Marburge gyveno ramų ir uždarą šeimyninį gyvenimą, su aplinkiniais bendravo mažai. Kaimynai matydavo Heidrun dirbančią sode, ir mano, kad ji yra bedarbė namų šeimininkė. Nors sutuoktiniai teigė esantys vokiečiai, bet kalbėjo su rytų europiečių akcentu, įtarimų tai niekam nekėlė. Lygiai kaip ir pavardė Anschlag, kuri iš vokiečių kalbos gali būti išversta kaip „pasikėsinimas“.

Bet dabar ši pavardė įgijo prasmę. Šią savaitę Vokietijos žiniasklaidoje pasirodžiusi žinia kaimynus šokiravo. Jie sužinojo, kad 20 metų gyveno šalia šnipų, kurie, kaip įtariama, dirbo Maskvai. Įtariamieji stojo prieš teismą, bet kaltę neigia.

Suklastoti duomenys

Andreasas, kaip rodo dokumentai, gimė Argentinoje, užaugo Austrijoje ir 1988 m. atsikraustė į Vokietiją norėdamas studijuoti šioje šalyje. 1990-aisiais jis vedė savo draugę Heidrun, kurios biografija labai panaši: ji gimė Peru, turi Austrijos pilietybę. Vokietijos pareigūnai nusiuntė paklausimus į Argentiną bei Peru ir išsiaiškino, kad sutuoktinių austriškuose pasuose nurodytos gimimo vietos suklastotos.

Užsienio žiniasklaida atkreipia dėmesį į tai, kad Anschlagai atvyko į Vokietiją dar KGB laikais ir kad tuo metu Dresdene dirbo šios žinybos darbuotojas ir dabartinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Laikraštis „The Times“ rašo, jog jis verbavo šnipus dirbti Vakarų šalyse, nors jokių įrodymų, kad šis pažinojo Anschlagus, nėra.

Atvykęs į Vokietiją Andreasas ėmėsi studijuoti inžinerijos ir plastiko technologijų Acheno mieste. Netrukus pora susilaukė dukters, ją pavadino Anna. 1998 m. baigęs studijas Andreasas pradėjo dirbti automobilių gamykloje. Jis keletą kartų keitė darbą, šeima iš pradžių persikėlė į Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę, paskui – į Reino kraštą-Pfalcą. Šių metų pradžioje Andreasas susirado projektų vadovo darbą Balingeno mieste, už 360 km nuo Marburgo. Kartais jis grįždavo namo, o kartais nakvodavo išnuomotame bute šalia darbo. Būtent čia jis ir buvo suimtas.

Kaimynus kamuoja abejonės

Sutuoktinių areštą gaubia daugybė klausimų. Pirma, Vokietijos žvalgyba neskuba patvirtinti gandų, kad tai yra būtent Rusijos šnipai. Tyli ir Maskva, nors tai tik patvirtina įtarimus. Vienas pareigūnas Rusijos valdžioje anonimiškai žurnalistams prasitarė: „Kai suimami ne mūsiškiai, mes aiškiai pasakome: tai ne mūsiškiai.“
Kita įtartina detalė – šifruotoms žinutėms siųsti ir priimti naudota praėjusio amžiaus technika.

„Žiniasklaida rašė, kad jie siuntė žinutes į Maskvą trumpųjų bangų siųstuvu ir kad tai daranti Heidrun ir buvo užklupta policijos būrio. Bet ant jų namo nebuvo jokių ypatingų antenų. Be to, kas interneto laikais siuntinėtų slaptą informaciją radijo ryšiu? – savo abejones Rusijos laikraščiui “Komersant„ išsakė suimtų šnipų kaimynas. – Aš ir kiti kaimynai manome, kad visa tai skamba neįtikimai. Pagalvokite patys: Berlyno siena griuvo prieš 20 metų, mes su rusais esame partneriai, kam jiems mus šnipinėti?“
Pramoninis šnipinėjimas

Bet Vokietijos taikos tyrimų instituto direktorius ir specialiųjų tarnybų veiklos tyrinėtojas Erichas Schmidtas-Eenboomas turi kitokią nuomonę: „Taip, tai gana senas metodas, bet gana patogus ir saugus. Neatmetu galimybės, kad dalį informacijos šie žmonės gaudavo būtent taip, o siųsdavo kitaip. A.Anschlagas, tikėtina, rinkdavo pramonines paslaptis, o jo žmona siųsdavo jas į Maskvą ir gaudavo instrukcijas. Man ši istorija atrodo visai reali. Jeigu tai tiesa, kad Anschlagai daugiau nei prieš 20 metų buvo atsiųsti į Vokietijos Demokratinę Respubliką iš Lotynų Amerikos, tai labai primena Rusijos specialiųjų tarnybų braižą.“

E.Schmidtas-Eenboomas laikraščiui „Komersant“ sakė, kad Anschlagai nėra pirmi šnipai, sulaikyti Vokietijoje po Šaltojo karo pabaigos. Visuomenė tiesos dažniausiai apie tokius atvejus nesužino, nes specialiosios tarnybos dirba tyliai.
„Bet mes žinome, kad aktyviausiai pramoninį šnipinėjimą Vokietijoje vykdo rusai ir kinai. Tiesa, kinai gautą informaciją iš karto bando pritaikyti gamyboje, o Rusijoje, kiek žinau, paslaptys atsiduria specialiųjų tarnybų seifuose“, – aiškino ekspertas.

Dirba intensyviai ir agresyviai

Kad rusų šnipai aktyviai dirba Vakarų šalyse, patvirtina ir pastarųjų metų įvykiai. Didžiosios Britanijos teismas jau beveik metus nagrinėja įtariamos šnipės Katios Zatuliveter bylą. 26 metų mergina dirbo britų parlamentaro Mike'o Hancocko padėjėja ir prisipažino turėjusi su juo lytinių santykių.

Čekijoje pernai į paviršių iškilo istorija, verta įtempto siužeto filmo. Rusų šnipas, dirbęs kalėjimo psichologu, suviliojo gražuolę karininkę, turinčią majorės laipsnį, ir ši jam iš trijų generolų išgavo valstybines paslaptis. Galiausiai šnipas pabėgo į užsienį, o gėdą užsitraukę generolai buvo atleisti.

2009-aisiais Čekijos saugumo ir informacijos tarnyba savo ataskaitoje paskelbė, kad Rusijos specialiosios tarnybos šioje šalyje vykdo plačią, intensyvią ir agresyvią veiklą. Ataskaitoje teigiama, kad šnipai, dažnai prisidengdami diplomatine tarnyba, domisi mokslo ir technikos projektais, taip pat ekonomikos ir energetikos sritimis.
Ar pavyks surinkti įrodymus?

Bene garsiausiai visame pasaulyje nuskambėjo žinia apie pernai birželį Jungtinėse Valstijose išaiškintus 11 Rusijos šnipų. Kai kurie jų Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai dirbo daugiau nei dešimtmetį – rinko informaciją apie JAV užsienio politiką. Agentai bendravo žinutėmis, parašytomis nematomu rašalu, ir koduotais pranešimais, tokiais kaip „pasakyk jam, kad Dėdė Paulas jį myli“ arba „jis sužinos, kaip nuostabu būti Kalėdų Seniu gegužę“.

Iš Rusijos atsiųstame šifruotame pranešime, kurį perėmė JAV žvalgyba, buvo rašoma: „Jūs buvote pasiųsti į JAV ilgai tarnybai. Jūsų išsilavinimas, banko sąskaitos, automobiliai, namai ir visa kita tarnauja vienam tikslui – jūsų pagrindinei misijai įgyvendinti, t. y. ieškoti ir plėtoti ryšių JAV politikos sluoksniuose ir siųsti žvalgybos pranešimams į centrą.“

Šnipų tinklą išdavė rusų žvalgybininkas Aleksandras Potejevas, pasprukęs į JAV prieš pat agentų areštus. Rusijos teismas nuteisė jį už akių 25 metams kalėjimo už valstybės išdavystę.

Po kurio laiko Vienos oro uoste įvyko mainai, kurie priminė Šaltojo karo laikus: Jungtinės Valstijos Rusijai perdavė 10 suimtų agentų, o Maskva atidavė keturis savo piliečius, nuteistus už šnipinėjimą amerikiečiams.

Vašingtonas atidavė šnipus, nes nesugebėjo užtektinai surinkti jų kaltės įrodymų. Jeigu to nepavyks padaryti ir Vokietijos teisėsaugai, ekspertai prognozuoja panašius mainus arba šnipų deportaciją. Jeigu Vokietijos teismas vis dėlto patupdys sutuoktinius už grotų, tai gali atvėsinti Berlyno ir Maskvos santykius.