Baltos vėliavos klausimas

Šiais metais pas savo Viršininką iškeliavęs popiežiaus pareigas ėjęs dvasininkas Jorge Mario Bergoglio (1936–2025), plačiau žinomas religiniu Pranciškaus vardu, veikiausiai nebuvo blogas žmogus.

Galbūt net geras. Kai kurios jo pradėtos kampanijos, pvz., raginimas vakcinuotis ar žmogaus veiklos neigiamos įtakos gamtai pripažinimas, išties verti pagarbos, tačiau velionio Romos vyskupo pozicija dėl atviros Kremliaus agresijos prieš Ukrainą buvo be galo keista.

„Kai matai, kad pralaimėjai, kad reikalai nejuda į priekį, turėk drąsos derėtis“, – anot Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencijos (angl. „United States Conference of Catholic Bishops“) portale pateikiamo straipsnio „Popiežius pasisako už ryžtą baltajai vėliavai ir deryboms Ukrainoje“ („Pope calls for the „courage of the white flag“, negotiation, in Ukraine“, 2024 m. kovo 10 d.), dar 2024 m. pavasarį viešai kalbėjo tuometis Romos katalikų bažnyčios vadovas.

Panašių, skandalus sukėlusių Vatikano lyderio pareiškimų, kuriuose tarsi dėtas kaltės lygybės ženklas tarp aukos ir atviro agresoriaus, per visus „specialiosios operacijos“ metus būta ir daugiau, tad kartais kildavo liguistai įkyrus įtarimas, kad pontifikas visiškai atvirai, sąmoningai ir nuosekliai siekė, pasinaudodamas savo autoritetu, demoralizuoti pagarbos ir susižavėjimo vertus Ukrainos kovotojus.

Ar gali būti, kad buvęs katalikų bažnyčios vadovas paprasčiausiai nesugebėjo suvokti įvykių mūsų kraštuose esmės?

Galbūt jis juos kitaip interpretavo, t. y., žvelgiant iš mūsų pozicijos, iškreiptai?

Juk šis popiežius gimė ir augo visiškai kitoje pasaulio dalyje.

Panieka: lotynų amerikiečiams Jungtinės Valstijos vienu metu yra ir svajones pildanti stebuklų šalis, ir visų pasaulio bėdų šaltinis. Siekdami įžeisti savo šiauriečius kaimynus, jie dažniausiai pasitelkia žodį „gringo“, turintį niekinamą potekstę. / Scanpix nuotr.

Marksizmas arčiau kūno

Buvusio popiežiaus gimtuosiuose kraštuose žmonės (tiksliau kalbant, tam tikra nemaža dalis žmonių) turi kitokių, savų nuoskaudų, o didvyriai bei niekšai ten taip pat visai kiti.

Velionis popiežius nebuvo kilęs iš Lenkijos, ar kurios nors kitos nuo carų ir Sovietų Sąjungos valdovų politikos nukentėjusios valstybės.

Jis taip pat nebuvo kilęs iš kraštų, kurių lyderiai seniau konkuravo su Rusija dėl įtakos pasaulyje (pvz., iš Vokietijos, Švedijos, Japonijos ar Prancūzijos).

J. M. Bergoglio gimė ir dalį gyvenimo praleido Argentinoje, o šioje valstybėje, kaip ir beveik visoje Lotynų Amerikoje, didelė dalis žmonių didžiausiais politiniais kenkėjais laiko ne Kremliaus kabinetų gyventojus ir jų kariauną ar Šiaurės Korėjos keistuolius, o savo kaimynes – Jungtines Amerikos Valstijas.

Žvelgiant per mokslinę prizmę, reikia pasakyti, kad Lotynų Amerikos ir JAV santykiai yra iš esmės daugialypiai bei sudėtingi, t. y. žymiai sudėtingesni nei, tarkime, Lenkijos ir Rusijos.

Nors didelė dalis lotynų amerikiečių dėl visų pasaulio bėdų yra linkę pirštu besti į „Amerikos imperiją“, dėl savo turtų ir galimybių Jungtinės Valstijos jiems tuo pat metu yra ir tarsi už jūrų bei marių stūksantis svajonių išsipildymo kraštas (o ir kiekviena Lotynų Amerikos mergina daugiau ar mažiau pasvajoja apie turtingą „gringų“ princą su baltu „Mercedes-Benz“).

Ji kyla iš giliai įsišaknijusios Lotynų amerikietiškos sąmonės, suvokiamos kaip priešpriešos angloamerikietiškai sąmonei.

Rusija (ypač Sovietų Sąjungos epocha) jiems priešingai – kažkas, kas meta iššūkį turtingesniems, bet „dvasiškai“ supuvusiems „gringams“, bei kovoja už alkstančius, skurstančius ir vargstančius.

Kovojantys su Kremliumi ar niekinantys marksizmą asmenys jiems geriausiu atveju yra keisti.

O kaip žmonės, nukentėję nuo Kremliaus politikos?

Na, jie, matyt, to nusipelnė, buvo turtingi, išpuikę, engė vargšus ir panašiai.

Paaiškinti šią pasaulėžiūrą iš dalies galima paprastu žmogišku pavydu, mat faktas yra tai, kad JAV ir Kanados žmonėms tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu pasisekė žymiai labiau, nei tų vietų, kuriose buvo įsitvirtinę ispanai ar portugalai, gyventojams.

Legenda: D. Crockettas yra amerikiečių folkloro personažu tapęs veikėjas, dalyvavęs prieš Meksikos valdžią nukreiptame Teksaso sukilime. Šiuo metu jis yra neretai siejamas su meškėnų kailio kepuraitėmis. / Scanpix nuotr.

Dvilypė emocijų versmė

Kita vertus, per pastaruosius du šimtmečius bemaž visose Lotynų Amerikos valstybėse vyko įvairiausi niūrūs įvykiai ir procesai, per kuriuos dalis tenykščių gyventojų patyrė nemažai kančių ar vargų.

Šiuos jie taip pat yra linkę sieti su savo šiauriečių kaimynų politine bei ekonomine veikla ir šita Lotynų Amerikos gyventojų teorija veikiausiai nėra visiškai neteisinga (nors iracionalumo sėklos joje taip pat esama).

„Jau esu sakęs, kad bet koks Jungtinių Valstijų žingsnis Lotynų Amerikos krašte, siekiant puoselėti ar ginti savo interesus, Pietų žemyne veikiausiai bus palaikytas intervencija bei sukels aistringą

protrūkį. Esu tuo visiškai įsitikinęs. Kuo aiškiausiai prisimenu incidentų Tampike, Meksikoje ir šviežesnio nutikimo Nikaragvoje atgarsius Argentinoje. Sąmoningai vartojau žodį „aistra“, mat tik emocionalumas ir niekas kitas galėjo sukelti tą laukinių nuomonių protrūkį, su kuriuo tuo metu man teko susidurti net ir skaitant rimtus leidinius ir kurį išgirsdavau iš išsilavinusių bei šaltesnio proto žmonių. Šios emocijos versmė yra dvilypė. Pirma – ji kyla iš giliai įsišaknijusios lotynų amerikietiškos sąmonės, suvokiamos, kaip priešpriešos angloamerikietiškai sąmonei. Antra, ne menkiau tvirtai savo šaknis įleidęs yra įsitikinimas, kad slenkant laikui, dabartinis Jungtinių Valstijų dominavimas Kuboje, Panamoje, Haityje ir mažosiose Centrinės Amerikos respublikose pasirodys esąs tik kaip preliminarus tolesnių įsiveržimų etapas; kad anksčiau ar vėliau Meksika turės pasekti jos pavyzdžiu, o po to – ir šiaurinės Pietų žemyno respublikos“, – samprotauta dar 1932 m. vasarį „The Atlantic“ žurnale išleistame straipsnyje „Lotynų Amerika mūsų nemėgsta“ („Latin America Dislikes Us“).