Prezidentas prisiminė Norfolką

Kai šių metų pavasarį Donaldas Johnas Trumpas (1946) paskelbė savo tarifų katalogą, pasaulinės žiniasklaidos atstovai plyšo juokais, mat į jį buvo įtrauktos ir pora civilizacijos mažai paliestų salelių.

Vienoje jų, pasak žurnalistų, daugiausia gyvena pingvinai, o kitoje, netoli Australijos esančioje Norfolko saloje, – vos kiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių.

Baltųjų rūmų šeimininkas iš jos importuojamoms prekėms įvedė 29 proc. muito mokesčius.

D. J. Trumpas yra suverenios valstybės vadovas, tad, kokius muitus ir kam pritaikyti, jo bei kitų JAV institucijų atstovų reikalas, tačiau sprendimas įtraukti į muitų katalogą Norfolko salą mums suteikia progą prisiminti pasakojimą apie vieną žymų laivą ir jo kapitoną nuvertusią įgulą.

Prisiminti jį derėtų dar ir todėl, kad šių metų rudenį sukaks lygiai 90 metų klasikiniam šį maištą ne visai tiksliai pavaizdavusiam, tačiau kino mylėtojų vertinamam Holivudo kūriniui.

Greito maisto paieškos

Viskas prasidėjo dar septintojo XVIII a. dešimtmečio pabaigoje žymiojo kapitono Jameso Cooko (1728–1779) vadovaujamam laivui „HMS Endeavour“ (liet. „Pastanga“) užsukus į Taičio (Tahiti) salą Ramiojo vandenyno pietuose (dabartinė Prancūzijos Polinezija), mat kartu su jūrininkais šioje ekspedicijoje dalyvavo ir visas būrys gamtos paslaptis perprasti siekusių aštriausių to meto protų.

Jų gretose buvo ir botanikas Josephas Banksas (1743–1820), kuriam atvykus į salą teko laimė susipažinti su be galo įdomiu augalu, mūsų dienomis plačiosioms masėms labiau pažįstamu duonmedžio (lot. Artocarpus altilis) pavadinimu.

Misija: ambicingam jūrininkui W. Blighui pavesta užduotis – nuvykti į Taitį ir atvežti duonmedžio sodinukų – virto tikru nuotykiu, vertu kino filmo. / Scanpix nuotr.

Teigiama, kad būtent šiam laisvajam masonui, Karališkosios Londono gamtos žinių puoselėjimo draugijos prezidentui („The Royal Society of London for improving Natural Knowledge“) bei karaliaus George’o III (1738–1820) patarėjui sodininkystės klausimais ir kilusi idėja paversti duonmedį pigaus bei greito maisto vergams Jungtinės Karalystės kolonijose šaltiniu (BBC portale publikuotas straipsnis „Salos vaisius išprovokavęs maištą“ („The island fruit that caused a minuty“, 2018).

Šie medžiai greitai augo, nereikalavo atidžios priežiūros ir brandindavo daug angliavandenių turinčius vaisius, tad entuziastingai nusiteikęs gamtininkas vėliau ne tik ėmė daryti visiems (įskaitant ir jo Didenybę) spaudimą, proteguodamas atrastąjį augalą, bet ir buvo pasiryžęs sumokėti premiją tam, kuris ryšis atgabenti tūkstantį duonmedžio sodinukų iš Taičio į vadinamąją Vest Indiją (dabartinis Karibų jūros regionas).

Didžioji karjeristo misija

Likimas lėmė, kad įgyvendinti šią užduotį buvo tikėta „jaunam“ (dar 1784-aisiais nuleistam į vandenį) laivui „HMS Bounty“ („His Majesty’s Ship Bounty“ arba kitaip „Jo Didenybės laivas Dovana“).

Dar prieš kelerius metus šis 215 tonų, trijų stiebų, 91 pėdos ilgio (27,74 m), keturiomis stambesnio kalibro patrankomis bei dešimčia smulkesnių pabūklų apginkluotas laivas buvo vadinamas „Bethia“ ir priklausė krovininių laivų kategorijai, tačiau jį galiausiai įsigijo karališkasis karinis jūrų laivynas.

Teigiama, kad iš pradžių naujasis pirkinys buvo pertvarkytas taip, kad atitiktų karinio jūrų laivyno poreikius, tačiau net ir atlikus „adaptacijos“ procedūras, jo niekaip nebuvo galima „įsprausti“ į tam tikrus formalius to meto karinio laivyno rėmus, tad „Bounty“ vadui taip ir nebuvo suteiktas kapitono titulas.

Kitaip tariant, tuo metu ambicingas ir daug potencialo turėjęs karjeristas Williamas Blighas (1754–1817) turėjo eiti faktinio kapitono pareigas, tačiau negalėjo teisiškai vadintis šiuo autoritetą teikiančiu titulu, t. y. faktiškai vertinant, jis vis dar buvo leitenantas.

Vėlesniais laikais pasakojimams apie sukilimą „Bounty“ laive vis labiau įgyjant grožinės literatūros kūrinio bei iš lūpų į lūpas perduodamos legendos bruožų, nusistovėjo visuotinė norma W. Blighą vaizduoti kaip pamišusį despotą, kurio žiaurus elgesys su įgulos nariais privedė prie maišto laive. Tačiau neatmestina prielaida, kad šis karininkas paprasčiausiai darė tai, ką jo vietoje būtų daręs bet kuris kitas laivo vadas.

Bendražygiai: pasakojimas apie maištą laive „Bounty“ yra tiesiogiai susijęs su legendiniu kapitonu J. Cooku, mat jis taip pat lankėsi Taityje, o W. Blighas dalyvavo trečiojoje J. Cooko ekspedicijoje. / Scanpix nuotr.

Kapitono J. Cooko bendražygis

Tais laikais jūreivystės pasaulis (kaip ir kariuomenė) nė kiek nekvepėjo demokratija ar politiniu korektiškumu, o savo vietą laivuose (kaip ir dabar) neretai atrasdavo žmonės iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių (įskaitant ir jų pakraščių gyventojus).

Jie turėdavo daug bei sunkiai dirbti, laikytis griežtos disciplinos ir vykdyti duodamus nurodymus, o laivui vadovaujančio asmens žodis būdavo lyginamas su Dievo ar kitų aukščiausiųjų jėgų valia.

Anot portale www.captaincooksociety.com (Kapitono J. Cooko draugija) pateikiamo straipsnio, W. Blighas gimė 1754 m. rugsėjo 9 d. pietvakarinėje Anglijos dalyje, Plimute (Plymouth) tarnaujančio muitinės pareigūno ir antrą kartą ištekėjusios našlės šeimoje.

Patį W. Blighą dėl vienų ar kitų priežasčių veikiausiai anksti patraukusi jūrininko profesija, mat jau nuo 1769 m. (ar 1770 m.) jis iki pat 1776 spėjo padirbėti įvairiuose laivuose – „HMS Hunter“

(„Medžiotojas“), „HMS Crescent“ („Pusmėnulis“) ir „HMS Ranger“ (šis žodis turi „girininko“, „eigulio“, „klajūno“, „bastūno“, „valkatos“ reikšmes).

Tais laikais W. Blighas, matyt, jau žinojo nenorįs būti eilinio rango jūrininku.

Jis uoliai darė bemaž viską, kad tik pakeltų savo kvalifikaciją ir šios jo pastangos neliko nepastebėtos, galiausiai trečiajai ir lemtingajai ekspedicijai (1776–1780) besirengiantis J. Cookas į jaunuolį atkreipė dėmesį.

1776 m. W. Blighas prisijungė prie „HMS Resolution“ („Nutarimas“) laivo įgulos ir leidosi į kelionę, per kurią, sustojus Havajų salose, tarp ekspedicijos dalyvių bei vietinių čiabuvių kilo buitinio pobūdžio konfliktas, pareikalavęs J. Cooko, keturių britų ir 17-os havajiečių gyvybių (1779 m. vasaris).

Pasakojama, kad esą ekspedicijos dalyviai planavę čia tik susiremontuoti laivą, tačiau vietiniai čiabuviai britus apvoginėję ir netgi „nudžiovę“ vieną J. Cooko valtį.

Žymusis kapitonas bandęs pagrobti vietinės genties vadą ir laikyti jį įkaitu, kol bus grąžinti neteisėtai pasisavinti daiktai, tačiau galiausiai viskas baigėsi kapitono gyvybę pasiglemžusiomis skerdynėmis.

Sklando legenda, kad esą vietiniai J. Cooko palaikus sukapojo ir išsidalijo kaip trofėjų, tačiau šį jų gestą reikėtų priimti labiau ne kaip paniekos, o kaip pagarbos užmuštam pavojingų priešininkų vadui ženklą (neatmestina prielaida, kad dalį jo kūno jie suvalgė tam, kad perimtų oponento „dvasines jėgas“).