Kad ir kaip stengtasi sovietmečiu ir net nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje sumenkinti generolo Povilo Plechavičiaus nuopelnus Lietuvai, šio karininko asmenybė tarsi garbinga vėliava plazda nenuleista.

Kovojo su bolševikais

Viena Lietuvos istorikų grupė iki šiol P.Plechavičių vadina prieštaringa asmenybe, vertindami generolo vaidmenį per 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą ir jo suburtos Vietinės rinktinės (VR) veiksmus. Tačiau yra ir kitaip manančiųjų – tai patvirtina po mirties P.Plechavičiui 2004 m. paskirtas Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius, prieš porą metų Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas biustas, o paminklas vokiečių sušaudytiems plechavičiukams Aukštuosiuose Šančiuose, paminklai VR kautynių vietose.

Būsimasis generolas gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus ūkininko ir bajorės šeimoje. P.Plechavičius turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, o likę šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.

Baigęs Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, P.Plechavičius 1917 m. kovojo su bolševikais Rusijos pietuose, o 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje. Čia su broliu karininku Aleksandru (jis vėliau tapo Alytaus ulonų pulko vadu) subūrė žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią su bolševikais Mažeikiuose ir Telšiuose. Po poros metų kapitonas P.Plechavičius jau kovojo su lenkais Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. 1924 m. baigęs Aukštuosius karininkų kursus Kaune, po poros metų – Generalinio štabo akademiją Prahoje, tapo Lietuvos generalinio štabo karininku ir Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi. Jau tada Lietuvos kariuomenės vadovybė vertino bebaimį karininką.

Nedvejojo dėl pučo

Slaptosios karininkų sąjungos vadovybės pakviestas, P.Plechavičius tapo vienu 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje organizatorių. Po šio žaibiško pučo prie valdžios vairo stojo Antanas Smetona. Generolo oponentai kaltina jį tuo, kad dalyvavimas puče prieš savo valstybės vadovus neva nepuošia karininko munduro. Tačiau buvęs generolo asmens sargybinis Jurgis Valevičius ne kartą kartojo: jei P.Plechavičius nebūtų nuvertęs anuomet prezidentavusio Kazio Griniaus, šis prezidentas, kai rusų daliniai jau stovėjo prie Lietuvos sienos, būtų paprašęs prijungti mūsų šalį prie Sovietų Sąjungos.

Panašiai kalbėjo pernai miręs plechavičiukas Kazys Giedraitis: "Jei ne principinga P.Plechavičiaus ir jo bendražygių pozicija 1926 m. perversme, tai gal dabar jau nemokėtume nė lietuviškai kalbėti, būtume uždusę "draugiškame" didžiojo kaimyno glėbyje."

Pasak J.Valevičiaus, tik po pučo prasidėjo lietuviškas gyvenimas, tačiau didžiausiu generolo nuopelnu reikėtų laikyti Vietinės rinktinės (VR), kurią jis 1944 m. įsivaizdavo kaip Lietuvos būsimos kariuomenės užuomazgą, sukūrimą.

Sušaudė Aukštuosiuose Paneriuose

Per labai trumpą laiką į P.Plechavičiaus kvietimą atsiliepė beveik 20 tūkst. vyrų. Vokiečiai, apginkluodami Vietinę rinktinę, siekė svetimomis rankomis kovoti su besiveržiančiaiss bolševikais, užmiršdami, kad lietuvių ir lenkų Armijos krajovos (AK) interesai Rytų Lietuvoje skyrėsi. Iš 13 suformuotų batalionų P.Plechavičius septynis nusiuntė į Rytų Lietuvą, kur veikė ne tik sovietiniai partizanai, bet ir AK. Ši armija, be kita ko, kovojo ir su lietuviais, siekdama Vilniją vėl prijungti prie Lenkijos. Lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai, apginkluoti vokiečių, žudė AK karius, bet ar lietuviai neturėjo teisės ginti savo krašto nuo svetimųjų? Beje, ir AK gaudavo ginklų iš vokiečių.

Kai P.Plechavičius nesutiko paklusti vokiečių reikalavimui – perduoti rinktinę jų žinion, generolas su savo štabo kariškiais buvo uždarytas Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovykloje. Tačiau VR vadas dar suspėjo įsakyti atsargos mokomojo bataliono Marijampolėje kariūnams ir kariams išsiskirstyti. Deja, ne visi suspėjo – 86 plechavičiukus vokiečiai sušaudė Aukštųjų Panerių pušyne, dar 3500 plechavičiukų suėmė ir išsiuntė į Vokietijos kariuomenės pagalbinius dalinius. Dauguma likusių gyvų plechavičiukų tapo partizanais.

A.Smetona vengė generolo

P.Plechavičiaus portretą sodriomis spalvomis papildo jo dukterėčių prisiminimai. JAV gyvenanti P.Plechavičiaus sesers Elenos dukra Regina Legeckytė-Ošlapienė prisimena, kad jos mama slapta gabendavo ginklų broliams Povilui ir Aleksandrui, 1918 m. kovojusiems su Žemaitijoje siautėjusiais bolševikais. Abu broliai savo pinigais apginklavo ir apmokė pirmuosius Lietuvos kariuomenės savanorius.

Po 1926 m. perversmo A.Smetona priėmė Lietuvos kariuomenės pasiūlymą, perduotą P.Plechavičiaus, tapti šalies Prezidentu. Šis suteikė P.Plechavičiui generolo laipsnį, skyrė aukštas pareigas kariuomenėje, tačiau po kelerių metų pasielgė labai netikėtai – išleido į atsargą. R.Legeckytės-Ošlapienės nuomone, A.Smetona taip pasielgė todėl, kad vengė kieto būdo kariškio, jo nepakantumo autokratijai ir duotos užuominos neatidėliojant sušaukti naują Seimą.

"Išėjęs į atsargą dėdė prie Šiaulių nusipirko dvarą, kuriame gyveno ir mano mama, padėdavusi prižiūrėti jo vaikus. Grįždamas namo automobiliu, dėdė signalizuodavo, ir vaikai išbėgdavo jo pasitikti. Tačiau vaikus jis mylėjo savotiškai – sakydavo, kad į vaikus daug maloniau žiūrėti, nei klausytis jų spygavimų", – pasakojo R.Legeckytė -Ošlapienė.

Gamindavo ypatingus koldūnus

Ištrūkęs iš Salaspilio koncentracijos stovyklos, P.Plechavičius pasitraukė į Vokietiją, kur stengėsi, kad likę gyvi jo broliai (du buvo išvežti į Sibirą, o trečiojo – tik šeima) ir seserys gyventų vieni šalia kitų.

Iš Vokietijos jis su artimaisiais išvažiavo į JAV, kur dirbo plieno fabrike ir gyveno ne su savo šeima (žmona, dviem sūnumis ir dukra), o su keliomis jį prižiūrėjusiomis giminaitėmis. "Dėdė lyg magnetas traukė tautiečius – aplink jį būrėsi JAV lietuvių bendruomenė. Jis sutelkė šaulius, romuviečius, skautus, birutietes, organizavo lietuviškas mokyklas vaikams, labdaros vakarus", – prisiminė R.Legeckytė-Ošlapienė.

P.Plechavičius iki gyvenimo pabaigos išliko tiesaus stoto, tvarkingas, mėgo pasišnekėti su jį lankiusiais buvusiais karininkais. Generolas nevengė virtuvės – mokėjo gaminti nepralenkiamo skonio koldūnus. Beje, gyvendamas Lietuvoje, labai mėgo silkę ir žemaitišką kastinį su karštomis bulvėmis.

Gyvenimo pabaigoje P.Plechavičiaus sveikata smarkiai pašlijo ir sesuo Elena įtaisė jį į gerus senelių namus, kur generolas mirė vienišas 1973 m. gruodžio 19 d. Palaidotas šeimos kapavietėje Šv.Kazimiero kapinėse, Čikagoje.

Fiureris laiške keikė

P.Plechavičiaus brolio Aleksandro dukra Alina Veigel du dešimtmečius gyvena Žemaitijoje, į kurią grįžo iš Vokietijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Alina anksti neteko mamos ir broliuko, o 1941 m. birželį – tėvo. Likusią vieną dukterėčią P.Plechavičius prižiūrėjo, kol mergina su kitais lietuviais pasitraukė į Vakarus.

Anot A.Plechavičiūtės-Veigel, jos dėdė visada stebėjosi, kaip lietuviai 1940 m. galėjo visai nesipriešindami įsileisti rusų kariuomenę (generolas tuo metu buvo Vokietijoje). "Jei tuo momentu kariuomenės vadas būtų buvęs dėdė, viskas būtų pakrypę kitaip", – neabejoja A.Plechavičiūtė-Veigel. Tad ji nenustebo viename vokiečių archyve aptikusi A.Hitlerio laišką H.Himleriui. Tame laiške fiureris piktinosi: koks kvailys galėjo duoti šautuvus lietuviams?! A.Hitleris turėjo galvoje 1944 m. vasarį generolo P.Plechavičiaus suburtą Vietinę rinktinę ir jos atsisakymą paklusti naciams.

Išardė kagėbistų planą

Pasak A.Plechavičiūtės-Veigel, jos dėdė galėjo prisiimti bet kokią atsakomybę, jei būdavo įsitikinęs reikalo teisingumu. Jo bekompromisė kova su visais Tėvynės priešais, suprantama, sovietų saugumiečiams nepatiko. Tad neatsitiktinai kagėbistai mėgino Vokietijon iš Salaspilio koncentracijos stovyklos atvykusį P.Plechavičių pagrobti ir atsivežti į Sovietų Sąjungą. Tam tikslui buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas kapitonas Juozas Mikuckis – jis turėjo nugirdyti generolą ir jį pagrobti, tačiau nevykęs pagrobėjas vis nusigerdavo pirmas.

P.Plechavičiaus dukterėčia labai apgailestauja, kad jos dėdės palaikai iki šiol negrįžta į Lietuvą. "Dėdė man yra sakęs, kad norėtų, jog jo palaikų pelenai būtų išbarstyti virš Baltijos jūros, tačiau šią valią turėtų įvykdyti JAV tebegyvenantis jo sūnus Norbertas. Deja, jis tyli", – apgailestavo pašnekovė.

Degtukų dėžutėje – 1000 litų

Kaune gyvenanti P.Plechavičiaus brolio Mamerto dukra Vita Plechavičiūtė-Jauniškienė neatsimena savo garsiojo dėdės, nes su mama ir seserim 1941 m. pateko į Sibirą. Vita prisimena tik kelis mamos pasakojimus apie garsųjį dėdę. "Jam nestigo išradingumo ir originalumo – brolio Mamerto vestuvių proga dėdė priklaupė ant vieno kelio ir įteikė brolio išrinktajai degtukų dėžutę. Jaunamartė iš pradžių įsižeidė, bet atidariusi dėžutę apstulbo – ten gulėjo 1000 litų. Beje, dėdė buvo giliai tikintis žmogus – jam buvo įprasta nukelti skrybėlę ir persižegnoti, važiuojant pro bažnyčią", – pasakojo V.Plechavičiūtė-Jauniškienė.

Pašnekovę neseniai pasiekė vaizdajuostė su senutėliu įrašu, kuriame praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje JAV nufilmuotas P.Plechavičius su giminaičiais. Šioje vaizdajuostėje Vita pirmą kartą pamatė ir savo tėvą, kurio nebuvo mačiusi nuo mažų dienų. Galbūt ši vaizdajuostė kada nors papildys Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspoziciją, kurioje saugoma studentų korporantų kepurė – P.Plechavičius mėgo ja pasipuikuoti.

Komentaras

Istorikas Antanas Jankūnas:

Vertinant P.Plechavičių, bandoma sumenkinti jo nuopelnus Lietuvai ir sukelti visuomenės abejonių dėl brigados generolo veiklos. Atrodo, tokiems mėginimams nemaža įtakos turi sovietmečio istorikų darbai, kuriais pusę amžiaus į lietuvių galvas buvo kalamas neigiamas požiūris į P.Plechavičių. Kad ir kuo būtų kaltinamas šis iškilus generolas, niekas negali paneigti tvirtos jo nuostatos ginti savo Tėvynę, jo idėjos sukurti savo valstybės kariuomenę, nepavaldžią jokioms užsienio šalių struktūroms. Jis niekada nesulaužė savo valstybei duotos priesaikos – tai įrodo visa jo veikla.

Per 1926 m. perversmą jis be ypatingo noro trumpam tapo karo diktatoriumi – Tėvynę mylintis karininkas buvo įtikintas, kad būtina apsaugoti Lietuvą nuo bolševikų perversmo (vėliau jis pats tuo įsitikino). Jo garbei reikia pasakyti, kad generolas labai stengėsi, kad kuo greičiau karinė valdžia pereitų į civilių rankas – į tai yra atkreipęs dėmesį divizijos generolas M.Rėklaitis.

P.Plechavičius mėgino sukurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Būtent generolo, organizavusio VR, dėka tūkstančiai karių išvengė beprasmės mirties ginant svetimos valstybės interesus (buvo sužlugdyta vokiečių reikalauta karo talkininkų mobilizacija), daugelis papildė Lietuvos partizanų gretas. P.Plechavičiaus pastangos kurti karių formuotę nacių okupacijos sąlygomis byloja apie tautos norą priešintis, siekti nepriklausomybės. Nepaisant netekčių, generolo puoselėta savanorystės ir ištikimybės laisvei idėja pasiekė ir mūsų dienas. Beje, generolas nepriklausė jokiai politinei partijai. Maža to, jis teigė: "... tauta be energingų, sumanių, pasiaukojančių ir nepartinių vadų yra pasmerkta žūti... jei norime laiduoti Lietuvos nepriklausomybę ir saugumą, turime užmiršti visas partijas ir visi, kaip vienas, turime dirbti tiktai Tėvynės gerovei. O kai Tėvynei bus gera, tai ir visiems tėvynainiams joje bus gera."

Ir ką čia dar pridursi?

INFOBOXAS

12 val. Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už brg. gen. Povilą Plechavičių.

15 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje iškilmingas brg. gen. Povilo Plechavičiaus 120-ųjų gimimo metinių minėjimas:

1. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus muziejininko Antano Jankūno pranešimas "Brg. gen. Povilas Plechavičius".

2. Brg. gen. Povilo Plechavičiaus dukterėčios Alinos Plechavičiūtės- Veigel atsiminimai.

3. 1944 m. buvusios Vietinės rinktinės karių atsiminimai.

4. Kauno tremtinių choro "Ilgesys" koncertas (vadovė Bronė Paulavičienė).

5. Parodos "Vietinei rinktinei – 65" apžiūrėjimas.