Be­veik vi­są va­sa­rą cho­reog­ra­fei Ilo­nai Me­de­lins­kie­nei teks vaikš­čio­ti su­tvars­ty­ta pė­da, įspraus­ta į gre­mėz­diš­ką ba­tą.

Ta­čiau tai jos nė kiek ne­gąs­di­na, nes ne­tru­kus ji vėl ga­lės di­džiuo­tis gra­žio­mis pė­do­mis. Šo­kė­ja ir cho­reog­ra­fi­jos mo­ky­to­ja I.Me­de­lins­kie­nė ope­ra­ci­jai pa­si­ry­žo jau ant­rą kar­tą. Tai vie­nin­te­lis bū­das ati­tai­sy­ti iš­kry­pu­sį di­dį­jį ko­jos pirš­tą. Liau­diš­kai ši li­ga va­di­na­ma tie­siog kau­liu­ku.

„Vi­sos mū­sų gi­mi­nės mo­te­rys ken­čia dėl tos pa­čios bėdos. Tie­sa, daug įta­kos tu­rė­jo ir ma­no pro­fe­si­ja", - pri­si­pa­ži­no I.Me­de­lins­kie­nė. Mo­te­ris šo­ka nuo vai­kys­tės. Iš pra­džių ba­le­tą, vė­liau kla­si­ki­nius šo­kius. Di­džiu­lis pė­doms ten­kan­tis krū­vis grei­tai pa­da­rė sa­vo - iš­šo­ko abie­jų pė­dų kau­liu­kai.

„Iš pra­džių ne­krei­piau dė­me­sio, bet vė­liau pė­das ėmė la­bai skau­dė­ti. Maus­da­vo prieš kiek­vie­ną oro per­mai­ną. Taip pat bu­vo la­bai sun­ku ras­ti tin­ka­mą ava­ly­nę. O kur dar komp­lek­sai dėl iš­vaiz­dos - juk nuo­lat tek­da­vo slėp­ti de­for­muo­tas pė­das", - bu­vu­sius ne­pa­to­gu­mus var­di­jo mo­te­ris. Ne­pai­sant to, pri­rei­kė ne­ma­žai lai­ko, kol pa­si­ry­žo ope­ruo­tis. „Mo­ra­liš­kai ruo­šiau­si be­veik pen­ke­rius me­tus. Da­bar jau gai­liuo­si, kad taip il­gai lau­kiau. Ir ki­tas mo­te­ris ska­ti­nu ne­si­kan­kin­ti", - pa­sa­ko­jo I.Me­de­lins­kie­nė.

Pir­mo­ji ope­ra­ci­ja jai bu­vo at­lik­ta ly­giai prieš me­tus. Tuo­met išo­pe­ruo­ta tik de­ši­nė ko­ja. Ope­ruo­ti abie­jų iš kar­to ne­re­ko­men­da­vo gy­dy­to­jai, nes bū­tų te­kę po­rą mė­ne­sių pra­leis­ti lo­vo­je. O išo­pe­ra­vus tik vie­ną ga­li­ma vaikš­čio­ti ap­sia­vus spe­cia­lų ba­tą, ku­ris at­sto­ja ra­men­tą.

„Ne­la­bai ele­gan­tiš­kai at­ro­do, ta­čiau ga­liu pa­ti sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Be to, jė­gų su­tei­kia tai, kad ne­be­rei­kia ken­tė­ti skaus­mo. Po pir­mos ope­ra­ci­jos praė­jus dviem mė­ne­siams jau ver­žiau­si bė­gio­ti. Gy­dy­to­jai tu­rė­jo ma­ne stab­dy­ti", - juo­kė­si mo­te­ris.

Me­tų per­trau­ką prieš ant­rą­ją ope­ra­ci­ją pri­ver­tė pa­da­ry­ti ir pro­fe­si­ja. Ka­dan­gi I.Me­de­lins­kie­nė dir­ba mo­kyk­lo­je, va­sa­ros ato­sto­gos jai pa­ts pa­to­giau­sias me­tas sveik­ti.

„Iki pat rugp­jū­čio teks sau­go­tis. Bet tai ne­di­de­lė kai­na. Prieš ke­le­rius me­tus jau bu­vau su­si­tai­kiu­si su min­ti­mi, kad nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­ga­lė­siu ne­šio­ti aukš­ta­kul­nių. Da­bar jau ne­ga­liu su­lauk­ti, ka­da vėl ga­lė­siu į juos įsi­spir­ti", - šyp­so­jo­si I.Me­de­lins­kie­nė.

Gro­žis rei­ka­lau­ja au­kų. Taip daž­nai ra­mi­na­si mo­te­rys, kas­dien spraus­da­mos ko­jas į aukš­ta­kul­nius. Ta­čiau to­kia au­ka ga­li tap­ti ne tik skaus­mas, bet ir ne­gra­žiai iš­kry­pę kau­lai. Apie ne vie­ną mo­te­rį ka­muo­jan­čią bė­dą - at­si­ki­šu­sį pė­dos kau­liu­ką ir kaip jį gy­dy­ti, - pa­sa­ko­ja Me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos cent­ro or­to­pe­das chi­rur­gas Da­ri­jus Ri­mas.

- Kas iš tik­rų­jų yra kau­liu­kas?

- Va­di­na­ma­sis kau­liu­kas su­si­for­muo­ja, kai di­dy­sis ko­jos pirš­tas ima kryp­ti link ki­tų pirš­tų, o pir­ma­sis pa­di­kau­lis - į prie­šin­gą pu­sę. Ši­taip de­for­muo­ja­mas są­na­rys ir at­si­ki­ša kau­liu­kas. Daž­niau­siai pa­ts iš­kry­pi­mas bū­na ne­skaus­min­gas. Skaus­mas at­si­ran­da, kai kau­liu­ką ima trin­ti ava­ly­nė ar­ba pra­de­da vys­ty­tis są­na­rio už­de­gi­mas.

- Kas le­mia šią li­gą?

- Pag­rin­di­nės prie­žas­tys yra pa­vel­di­mu­mas ir di­de­lis ko­joms ten­kan­tis krū­vis. Jei jū­sų šei­mo­je dau­ge­liui žmo­nių iš­si­vys­tęs kau­liu­kas, anks­čiau ar vė­liau jis ga­li at­si­ras­ti ir jums. Net­gi vi­są gy­ve­ni­mą dė­vin­tiems minkš­tą spor­ti­nę ava­ly­nę bė­dų ga­li bū­ti se­nat­vė­je.

Pas ma­ne lan­ko­si vie­na aš­tuo­nio­lik­me­tė pa­cien­tė, ku­rios pė­dos jau la­bai smar­kiai de­for­muo­tos. Mer­gi­nai už­te­ko šiek tiek pa­dir­bė­ti žu­vies per­dir­bi­mo ga­myk­lo­je, ku­rio­je rei­kė­jo kas­dien avė­ti gu­mi­nius ba­tus. Nuo šal­čio ir drėg­mės kau­lai ėmė itin spar­čiai kryp­ti.
Ki­ta ma­no pa­cien­tė ken­čia skaus­mus, bet ba­te­lių aukš­tais kul­nais neat­si­sa­ko. Jos ūgis ga­na ne­di­de­lis, ir tai jai at­ro­do di­des­nė bė­da nei skaus­mas. Įdo­mu, kad kar­tais vi­so­je gi­mi­nė­je iš­kryps­ta tik kai­rės ar de­ši­nės pė­dos pirš­tai. Tie­sa, to­kie ge­nai la­bai re­ti.
Ši li­ga pa­spar­tė­ja nuo­lat avint aukš­ta­kul­nius ar smai­lė­jan­čius ba­tus, nes jie la­bai su­var­žo pirš­tus.

- Ar tie­sa, kad kau­liu­kas daž­niau iš­si­vys­to mo­te­rims?

- Vy­rams kau­lai taip pat iš­kryps­ta. Tie­sa, gal kiek vė­liau, nes jie pa­pras­tai avi pa­to­ges­nę ava­ly­nę. Be to, mo­te­rys daž­niau krei­pia­si į gy­dy­to­jus ir da­ro­si ope­ra­ci­jas vien to­dėl, kad pė­dos at­ro­do ne­gra­žiai. Vy­rai atei­na tik ta­da, kai jau jo­kių ba­tų ne­ga­li ap­siau­ti ar­ba skaus­mas bū­na ne­pa­ke­lia­mas. Man pa­čiam mo­te­rų ten­ka ope­ruo­ti be­veik dvi­de­šimt kar­tų dau­giau nei vy­rų.

- Ar ope­ra­ci­ja yra vie­nin­te­lis bū­das iš­tie­sin­ti pė­dą?

- Taip. Kai kau­lai iš­kryps­ta, ki­taip jų ištiesinti jau neį­ma­no­ma. Ope­ruo­jant kau­las nu­pjau­na­mas, nusta­to­ma tai­syk­lin­ga jo pa­dė­tis. Ta­da pjū­vio vie­ta su­tvir­ti­na­ma spe­cia­lio­mis me­ta­lo konst­ruk­ci­jo­mis. Kau­lai suau­ga maž­daug per du mė­ne­sius. Me­ta­lą ga­li­ma pa­ša­lin­ti po ke­lių mė­ne­sių. Pa­ti ope­ra­ci­ja ga­na su­dė­tin­ga, trun­ka apie va­lan­dą.

- Kiek lai­ko tu­ri praei­ti po ope­ra­ci­jos, kad pa­cien­tas vėl ga­lė­tų vaikš­čio­ti?

- Jei ope­ruo­ja­ma nau­do­jant nau­jau­sias tvir­ti­ni­mo tech­no­lo­gi­jas, pa­cien­tas ga­li ei­ti iš­kart po ope­ra­ci­jos. Ne­rei­kia jo­kių ra­men­tų, už­ten­ka spe­cia­lios ava­ly­nės. Tie­sa, vi­sa­da re­ko­men­duo­ju šiek tiek lai­ko pra­leis­ti lo­vo­je, kol gy­ja žaiz­da. Vie­na mo­te­ris po ope­ra­ci­jos jau ant­rą die­ną iš­lė­kė dirb­ti į so­dą. De­ja, te­ko ope­ra­ci­ją at­lik­ti dar kar­tą, nes su­lū­žo tvir­ti­ni­mo konst­ruk­ci­jas. Ra­men­tą at­sto­jan­tį ba­tą pa­ta­ria­me ne­šio­ti še­šias sa­vai­tes. Spor­tuo­ti ga­li­ma tik po pus­me­čio. Jei ope­ra­ci­ja at­lik­ta tin­ka­mai ir pa­cien­tas sa­vi­mi nuo­šir­džiai rū­pi­na­si, pė­dos de­for­ma­ci­ja pa­pras­tai neat­si­nau­ji­na.

- Ar ope­ra­ci­ją ga­li­ma at­lik­ti vi­siems?

- Jei kau­lai iš­kry­pę ne­smar­kiai ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ne­ga­di­na, siū­lau neo­pe­ruo­ti. Ta­čiau jei pro­ble­ma rim­ta, ope­ruo­ti bū­ti­na. Kuo di­des­nė de­for­ma­ci­ja, tuo su­dė­tin­ges­nė ope­ra­ci­ja. O ir re­zul­ta­tai ga­li bū­ti prastes­ni. Nors te­ko ope­ruo­ti 83 me­tų mo­te­rį, ku­ri ga­lė­jo paei­ti tik su la­bai minkš­to­mis šle­pe­tė­mis. O po ope­ra­ci­jos ga­lė­jo avė­ti bet ko­kius ba­tus.
Tie­sa, pa­pras­tai ne­re­ko­men­duo­ja­ma ope­ruo­ti abie­jų ko­jų iš kar­to. Tuo­met žmo­gus tam­pa ne­dar­bin­gas, daug lai­ko pri­va­lo pra­leis­ti lo­vo­je. O išo­pe­ra­vus tik vie­ną, pui­kiai ga­li sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti.

- Kaip iš­sau­go­ti svei­kas pė­das?

- Pir­miausia ava­ly­nė tu­ri bū­ti pa­to­gi. Ži­no­ma, kar­tą per sa­vai­tę ga­li­ma ap­siau­ti aukš­ta­kul­nius ir pa­šok­ti va­ka­rė­ly­je. Ta­čiau kas­dien ne­šio­ja­mų ba­tų pa­kul­nė ne­tu­rė­tų bū­ti aukš­tes­nė nei 3-5 cm. Kai ku­rie pro­fi­lak­tiš­kai ne­šio­ja spe­cia­lius įdėk­lus. Ta­čiau ge­ra ir ko­ky­biš­ka ava­ly­nė pa­pras­tai iš­lenk­ta kaip rei­kia. Pė­dos stip­rėja vaikš­čio­jant ba­so­mis po smė­lį ar žo­lę. Bet ei­nant kie­tu pa­grin­du bū­ti­na avė­ti ba­tus. Be to, bė­gio­ti rei­kia su spe­cia­liais ba­te­liais, o ne bet ko­kiais, ku­rie pa­na­šūs į spor­ti­nius.