Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės fenomeną ilgai aptarinės krepšinio specialistai ir sporto istorikai. Geriausia nepriklausomos Lietuvos krepšininkė žavi aplinkinius ir savo asmeninėmis savybėmis.

Viesulu apskriejo žinia, kad J.Štreimikytė-Virbickienė sugrįžta į Lietuvos moterų rinktinę. Ir tuoj pat teko nuryti karčią piliulę – dėl traumos šių metų Eurolygos čempionė negalės padėti rinktinei Europos čempionate, kuris birželį vyks Latvijoje. Tačiau užvakar 37-ąjį gimtadienį atšventusi Jurgita atskleidė ir vieną dar negirdėtą, bet džiugią naujieną – ji galbūt ryžtųsi išbandyti trenerės darbą, nors prieš keletą metų jai atrodė, kad trenere niekada nedirbs.

Bet Jurgita dar neatsisveikino su didžiuoju sportu. Ko verta Lietuvos krepšininkė, įrodė Maskvos srities "Spartak" vyriausiasis treneris Laszlo Ratgeberis, pakvietęs ją į savo komandą lemiamoms Eurolygos kovoms. Jurgitos galimybėmis vengras įsitikino tuomet, kai sezono pradžioje TEO parklupdė Eurolygos čempiones, o L.Ratgeberis aiškiai įvardijo, kas kalčiausias dėl "Spartak" nesėkmės: "Štreimikytė – kaip geras vynas: kuo senesnė, tuo geresnė."

– Jurgita, kai apsisprendėte sugrįžti į rinktinę, jus sustabdė trauma. Ar labai išgyvenote dėl to? – pradėjome pokalbį su J.Štreimikyte-Virbickiene.

– Iš tiesų dėl rinktinės dar nebuvo sudėti visi taškai ant "i", nebuvau tikra, kad žaisiu. Su treneriais pakalbėjome ir sutarėme, kad elgsiuosi pagal aplinkybes. O viskas susiklostė štai kaip... Traumą gavau per paskutines Lietuvos čempionato finalo rungtynes, likus žaisti 5 min. Koją man jau truputį skaudėjo pusantro mėnesio, o tose rungtynėse pėdos raiščiai ir neatlaikė. Po to dar angina buvo paguldžiusi į lovą. Dar kartą įsitikinau: jeigu organizmui neleisi pailsėti, jis pats išsireikalaus poilsio kitokiu būdu.

– Ir vis dėlto: kas vertė jus galvoti apie grįžimą į rinktinę?

– TEO komanda mane pavasarį buvo išleidusi į Maskvos srities "Spartak" klubą ir suteikė galimybę dar kartą prisiminti Eurolygos finalo ketverto varžybų atmosferą, pažaisti ir pasitreniruoti aukščiausio lygio komandoje. O TEO merginos tuo metu nemažai rungtynių žaidė šešios, nes buvo ir sergančių, ir traumuotų. Jos turėjo atlaikyti didelį krūvį. Tad aš, norėdama už tai atsidėkoti ir žaidėjoms, ir klubui (juk visi glaudžiai susiję su rinktine), pagalvojau, kad galėčiau padėti rinktinei, juolab kad Europos čempionatas vyks beveik namuose – Rygoje, o pasirengimas varžyboms neilgas. Jeigu pavyktų surinkti stiprią komandą, galbūt mūsų susirinktų palaikyti nemažai sirgalių iš Lietuvos.

– Kuo paaiškinti jūsų ilgaamžiškumą sporte?

– Manau, vienas didžiausių pliusų, kad, iš užsienio klubų grįžus žaisti į Vilnių, man buvo sudarytos sąlygos pasiskirstyti krūvį pagal savijautą, galėjau treniruotis vieną kartą per dieną, mažiau žaisti Lietuvos čempionate, visą dėmesį skiriant Eurolygai. Atstovaudama užsienio klubui būčiau turėjusi daug žaisti ir nacionaliniame čempionate, ir Eurolygoje, ir galbūt organizmui tai būtų atsiliepę. Be to, visada atsakingai rengdavausi naujam sezonui, varžyboms, niekada neleisdavau sau per daug atsipalaiduoti ir išlaikydavau sportinę formą. Ilsėdavausi tiek, kad nebūtų sunku sugrįžti į ritmą. Vienintelė ilgesnė pertrauka buvo tik laukiantis sūnaus ir jam gimus. Bet ši pertrauka, manau, kūnui ir dvasiai išėjo tik į naudą. Trečias dalykas – visada žiūriu, ką valgau ir bet ko į burną nededu. Galbūt todėl man reikia fizinio krūvio ir dabar, trečią savaitę negalėdama sportuoti, jau laukiu nesulaukiu, kada galėsiu daugiau pajudėti.

– Ne vienus metus užduodami klausimai, ar dar žaisite, turbūt gerokai erzina?

– Toks vaizdas, kad manimi norima atsikratyti, tik pasakyk, ir mes tave išleisime, išspirsime (juokiasi)... Pabandykite paklausti žmogaus, kuriam netoli pensija, ar jis jau išeina į pensiją. O manęs, pasirodo, galima klausinėti, ar dar žaisiu, ar jau ne.

Kai prieš dvejus metus nusprendžiau, kad atsisveikinu su rinktine, buvau tikra 100 proc. savo sprendimu. Tuomet jutau fizinę ir dvasinę tuštumą. Bet perlipti savo ambicijas, principus ir sugrįžti atgal man daug kainavo. Todėl dabar nenoriu iš anksto nieko skelbti ir priimti sprendimų iš anksto. Paklausk bet kurio žmogaus ir jis negalės atsakyti, ar po trijų mėnesių dirbs tą patį darbą.

– Per jūsų karjerą buvo įspūdingų pergalių, tačiau patį didžiausią laimėjimą su klubine komanda iškovojote šį pavasarį, tapusi Eurolygos čempione. Koks tai jausmas, ką išgyvenote atsiimdama Eurolygos čempionės taurę?

– Išgyvenau tikrai nemažai. Eurolygos finalo ketverto turnyre Ispanijoje buvo fantastiška atmosfera, Salamankos arena buvo pilna triukšmingų žiūrovų. O gero lygio rungtynės man leido vėl pajusti pakylėjimą. Ir nors buvau pasirengusi žaisti, viduje visa degiau sėdėdama ant atsarginių suolo (finale ji žaidė 1 min., o bendras žaistų min. vidurkis 4 rungtynėse su "Spartak" buvo 5 min. – red. past.). Man tai buvo be galo sunku. Suprantu, kad toks yra sportas, kad su komanda kartu rengėmės kovoms ir bent tuo prisidėjau prie pergalės, tačiau vis tiek sėdėti, o ne žaisti man buvo labai neįprasta, todėl ir sunku. Taigi tai – dar vienas patyrimas ir dabar geriau suprantu tas žaidėjas, kurios retai išbėga į aikštę.

– Su TEO Eurolygoje buvote trečia, su "Spartak" – pirma. Ar palyginami šie laimėjimai?

– Be abejo, jausmai kitokie. "Spartak" ekipoje buvau pusantro mėnesio, o su tuometine "Lietuvos telekomo" komanda nuėjome visą kelią nuo pradžios iki pabaigos, išlaikėme dramatiškas atkrintamųjų varžybų kovas ir tai – visai kas kita. Be to, komanda sava. Todėl ir jausmai brangesni. O pergalė su "Spartak" – na, dar vienas įrašas karjeroje ir iš tiesų mielas finalinio ketverto atmosferos prisiminimas. Aišku, jaučiausi komandos dalimi, visos puikiai sutarėme, viena kitą palaikėme, kartu rengėmės finalinėms kovoms ir visos jautėmės nusipelnusios to titulo. Bet tą jausmą sunku palyginti su tuo, kai kažką laimi pats atidavęs visas jėgas aikštėje.

– Esate žaidusi WNBA, bet ir ten komandoje turbūt nebuvo tiek žvaigždžių, kiek jų turėjo "Spartak"?

– Tikrai taip, ir vien dėlto norėjau išbandyti save "Spartak" komandoje. Su tokio lygio žaidėjomis net ir treniruotis yra malonumas, visai kita žaidimo kokybė.

– Savo trofėjų kolekciją papildžiusi Eurolygos čempionės titulu, dar galite tikėtis solidaus kontrakto?

– Manau, visi žiūri ne į įrašus, o į patį žaidėją. Man jau ne 18 metų, nelabai ką apgausiu su skambiais įrašais (juokiasi).

– Ar jūsų, krepšininkės ir bėgiko, sūnus nelinksta į sportą?

– Ne. Bet mes ir neskatiname, tegul dar džiaugiasi laiminga vaikyste.

– O ką dabar Tomukas mano apie tai, kad mama žaidžia krepšinį?

– Dabar jau viskas gerai, nebeklausia, kaip anksčiau, kada aš baigsiu žaisti krepšinį. Jo nebetrikdo ir tai, kad išvažiuoju, tik paklausia, už kelių dienų grįšiu ir ką parvešiu lauktuvių. O kai važiuodavome žaisti Eurolygos rungtynių, Tomas jau pats suskaičiuodavo, kad nebūsiu tris dienas, namo grįšiu ketvirtadienį. Ilgiau namie nebūdavau tik tą laikotarpį, kai žaidžiau "Spartak". Žodžiu, sūnus seniai suprato, kad mama tai yra namuose, tai nėra (juokiasi).

– Kaip manote, kodėl Lietuvos moterų krepšinis nepasinaudojo ta situacija, kai lietuvės tapo Europos čempionėmis?

– Turbūt svarbiausia priežastis – pinigai. Buvo minčių, kad stipriausios krepšininkės liktų žaisti Lietuvoje, rinktinės pagrindu sudarytų pajėgią komandą, dalyvautų Europos turnyre ir kartu rengtųsi pasaulio ir kitam Europos čempionatui. Bet geriems norams įgyvendinti nebuvo galimybių.

– Tačiau 1997 m. Europos čempionės pamažu imasi trenerių darbo. Kaip vertinate šį buvusių komandos draugių pasiryžimą?

– Labai džiaugiuosi, kad pagaliau visi suprato, jog reikalingi žmonės, patys nuėję visą kelią. Labai gerai, kad rinktinėje atsirado moteris – Dalia Kurtinaitienė, pati daug metų atidavusi tai komandai, žinanti visą virtuvę iš vidaus. Manau, greitai pajusime ir Rasos su Lina (R.Kreivytės ir L.Dambrauskaitės – red. past.) darbo vaisius, kurios treniruoja jaunimą. Viską perėjusios pačios, jos ir savo auklėtinėms sugebės įskiepyti tas savybes, kuriomis, kaip krepšininkės, pasižymėjo.

– O jums nekilo minčių taip pat kada nors išbandyti trenerio darbą?

– Jeigu atvirai, pagalvoju apie tai. Dar nežinau, ar leistų galimybės, bet tokios mintys mane aplanko ir aš jų neginu į šalį. Nors anksčiau sakydavau, kad trenere niekada nedirbsiu, dabar supratau, kad tokiam darbui ir net mintims apie jį reikia subręsti. Vienaip žmogus galvoja būdamas 25-erių, ir visai kitaip, sulaukęs brandos. Bėgant metams mintys ir įsitikinimai keičiasi, todėl ir aš pradėjau galvoti, kad galbūt galėčiau būti trenere. Tokias mintis man dar labiau perša tai, kad labai gerai sutariau ir sutariu su jaunomis žaidėjomis visose komandose, kuriose teko žaisti. Italė Raffaella Masciadri, su kuria kartu yra tekę žaisti Komo "Pool Comense", man Kalėdoms atsiuntė dovanėlę ir įdėjo laiškelį, kuriame dėkojo už visus tuos kartu praleistus metus, kad padėjau jai tobulėti ir kaip žaidėjai, ir kaip žmogui. Jai tuo metu buvo 18–19 metų. Praėjo 7 metai, kai mes kartu nebežaidžiame, todėl toks jos prisiminimas mane labai maloniai nuteikė.

– Gyvenate puikiame gamtos prieglobstyje, galbūt mėgstate sode ar darže pasikapstyti?

– Kiekvienais metais užsiauginu daržovių. Žinoma, aš jų neauginu tiek, kad visai žiemai užtektų, bet iki rudens galime valgyti savas ekologiškas daržoves. Tam laiko atradau tik tada, kai pasitraukiau iš rinktinės ir vasaros liko laisvos. Kai turiu laiko, su malonumu dirbu savo kieme. Įkišu rankas į žemę ir, atrodo, joje lieka visi negerumai.

– Ar krepšininkių vakarėliai dažnai rengiami pas jus?

– Nelabai, nesu vakarėlių liūtė. Bet pergalės Europos čempionate dešimtmetį visa rinktinė buvo susirinkusi pažymėti pas mane. Buvo labai gera ir smagu susitikti senas drauges, su kuriomis iškovojome pačią didžiausią Lietuvos moterų krepšinio pergalę. Iki šiol labai gerai visos sutariame.

J.Štreimikytės-Virbickienės dosjė

Gimė 1972 m. gegužės 14 d. Alytuje.

Ūgis: 189 cm.

Pozicija: krašto puolėja.

Šeiminė padėtis: ištekėjusi, vyras – buvęs ilgų nuotolių bėgikas Dainius Virbickas, augina šešerių metų sūnų Tomą.

Komandos: Vilniaus "Telerina" (1992–1993 m.), Kauno "Viktorija" (1993–1994 m.), Valansjeno USVO (Prancūzija, 1994–1998 m.), Komo "Pool Comense" (Italija, 1996–2002 m.), Vilniaus TEO (buvęs "Lietuvos telekomas", 2003–?). 2000, 2001 ir 2005 m. vasaromis žaidė Indianos "Fever" (WNBA) komandoje.

Lietuvos rinktinė: atstovavo 1994–2006 m.

Laimėjimai: Europos čempionė (1997 m.), Eurolygos vicečempionė (1999 m.), Eurolygos bronzos medalininkė (2005 m.), Italijos čempionė (1999 ir 2002 m.), LMKL čempionė (2004-2009 m.), Baltijos krepšinio lygos čempionė (2003–2007 m.), Eurolygos čempionė (2008 m.).