Kur leidžiate vasaros atostogas?
Savaitės apklausa:
0
Krepšinio darbininkas iš Darbėnų
2011-07-16
Alvydas Staniulis
Geru krepšinio treneriu tampa nebūtinai buvęs geras žaidėjas. Tai įrodė į aukščiausias viršūnes Lietuvos jaunųjų krepšininkų rinktines atvedęs kaunietis treneris Kazys Maksvytis.
Malonus nuovargis
"Reikia padėkoti žmonėms už nuostabų mūsų komandos palaikymą. Ši pareiga – ne tokia sunki, kaip varžybų įtampa. Tai – malonus nuovargis, nors susitikimams su sirgaliais niekaip nespėju išsigydyti jau profesine liga tapusio užkimusio balso", – sakė K.Maksvytis.
Pasaulio devyniolikmečių krepšinio čempionų stratego teigimu, iškart po finalo su Serbijos rinktine buvo nelengva suvokti, kad užkariauta nauja krepšinio viršukalnė.
Valdė emocijos. Regėdamas geltonos, žalios ir raudonos spalvomis pražydusias Rygos sporto rūmų tribūnas, kuriose tūkstančiai Lietuvos krepšinio aistruolių iš džiaugsmo šaukė ir trypė, Kazys irgi neatsispyrė pašėlusiam siautuliui.
"Parodėme, ką galime krepšinio aikštėje. Mūsų vaikinai įrodė visam pasauliui, kad lietuviai – talentinga ir kovinga jėga", – tvirtino treneris.
Tikėjo sėkme
Galėtume pamanyti, kad 34-erių K.Maksvytis – tiesiog sėkmės kūdikis, per 11 metų trunkančią trenerio karjerą pasiekęs stulbinančių rezultatų.
Iš tikrųjų treneris daug ir kantriai dirba, kad išlaikytų stabilų rinktinės branduolį, kuriame pirmuoju smuiku griežia krepšinio vunderkindas Jonas Valančiūnas ir jo draugai. K.Maksvytis pasitikėjo visais savo auklėtiniais ir pasaulio čempionato išvakarėse drąsiai pareiškė, kad jį tenkins tik aukso medaliai.
"Ši komanda verta tik pirmosios vietos, žemesnė būtų tragedija. Vaikinai gerai žino mano reikalavimus, o aš – kiekvieno jų galimybes. Nesistengiu atrodyti nei griežtesnis, nei emocingesnis, negu esu gyvenime, o man nereikia jų vaidybos. Mažiausiai šimtu procentų kiekvienas turime atlikti savo darbą, ir tai mums pavyko. Fantastiški sirgaliai kaitino mūsų kraują ir jokios papildomos motyvacijos nereikėjo.
Dėkoju ir savo žmonai Eglei, kuri šios vasaros pradžioje retai matė mane namuose ir viena augino mūsų pusantrų metų dukrelę Godą", – kalbėjo K.Maksvytis.
Trenerį sujaudino ir vaikystės draugai, per finalo rungtynes Rygoje iškėlę plakatą su užrašu "Kazys – Darbėnų pasididžiavimas".
Sportas nustelbė muziką
Darbėnų miestelyje Kretingos rajone K.Maksvytis, kur augo ir mokėsi, išbandė ne vieną sritį. Dainavo muzikos mokyklos chore, mokėsi groti pianinu, žaidė šaškėmis.
Tačiau netapo nei dainininku, nei muzikantu ar šaškių meistru. Nesusižavėjo nei gimnastika, kurią jaunystėje išbandė Kazio mama Onutė, nei bokso, kurio pirštines mūvėjo jo tėtis Kazimieras. Maksvyčių sūnų lyg magnetas traukė krepšinis ir futbolas.
"Žaidžiau vaikystėje ir dabar, kai turiu laisvo laiko, tebežaidžiu krepšinį ir futbolą. Darbėnų komandose įveikiau visas pakopas – nuo vaikų ir jaunių iki suaugusiųjų. Nesu aukštas, todėl krepšinio aikštėje atlieku įžaidėjo funkcijas. Futbolo ekipoje žaidžiu vidurio gynėjo pozicijoje. Visi veržiasi į puolimą, nori mušti įvarčius, o man gerai ir gynyboje – lengviau griauti negu kurti, be to, čia mažiausiai turiu konkurentų ir nereikia sėdėti ant atsarginių suolo", – juokėsi K.Maksvytis.
Auksinis debiutas
Sporto trauka jį atvedė į Kauną, Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA) – K.Maksvytis pasirinko krepšinio trenerio specialybę ir atstovavo antrajai šios aukštosios mokyklos krepšinio komandai, kurią treniravo Zita Nickuvienė, Edas Nickus, Antanas Čižauskas.
"Ko nepasiekiau žaisdamas krepšinį, stengiuosi kaip treneris. Gerai prisimenu, kai per dabartinio Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Vlado Garasto jubiliejų mano dėstytojas ir krepšinio treneris Edas Nickus paklausė, ar norėčiau pasiekti tiek, kiek legendinis V.Garastas ir sulaukti tokios gausybės sveikinimų? Man šis klausimas buvo retorinis – iki šiol tebesigilinu į šios profesijos subtilybes", – kalbėjo K.Maksvytis.
Po studijų LKKA – paskyrimas į Kauno krepšinio mokyklą (KM). Jaunasis treneris tobulėjo kartu su savo auklėtinių, gimusių 1992 metais, komanda – ji nuolat kovojo dėl aukščiausių titulų Kauno ir šalies varžybose.
K.Maksvyčiui buvo patikėtas Lietuvos penkiolikmečių vaikinų rinktinės vairas. Debiutas – 2007 m. Europos jaunimo olimpinio festivalio aukso medaliai. Tai buvo pirmasis, bet ne paskutinis žemaičio iš Darbėnų sportinis trofėjus.
Trofėjai
K.Maksvyčio treniruojama 1992 m. gimusių Lietuvos krepšininkų rinktinė: 2007 m. – Europos jaunimo olimpinio festivalio aukso medaliai, 2008 m. – Europos jaunučių vaikinų (iki 16 m.) čempionato aukso medaliai, 2010 m. – Europos jaunių vaikinų (iki 18 m.) čempionato aukso medaliai, 2011 m. – Pasaulio jaunimo (iki 19 m.) čempionato aukso medaliai.
Komentaras
Edas Nickus
Krepšinio treneris
Labai džiugu, kad Lietuvos devyniolikmečių krepšininkų rinktinę iki pasaulio čempionės titulo atvedė buvęs LKKA auklėtinis K.Maksvytis. Jis per kol kas trumpą savo karjerą pasiekė fantastinių rezultatų. Kazys buvo gabus ir imlus studentas, norėjo būti geras specialistas. K.Maksvyčio įžiebta aistra krepšiniui padėjo jo auklėtiniams iškovoti ne vieną įspūdingą pergalę. Auga nauja nugalėtojų karta, turinti didelių siekių ir puikų trenerį.
Mama meldė sūnui sėkmės
"Valandą laukėme, kol pasibaigus finalo rungtynėms iš arenos išeis Kazys. Puolėme jį ant rankų kilnoti, šaukėme "Darbėnai! Darbėnai!", o kartu su mumis ėmė skanduoti ir kiti žmonės. Atsitokėję jie klausė mūsų: "Ei, o kas tie Darbėnai?", – laikraščiui "Pajūrio naujienos" pasakojo pasaulio čempionato finale K.Maskvyčio treniruojamą Lietuvos devyniolikmečių rinktinę palaikę darbėniškiai.
"Jis mums – Kaziukas, kitaip jo ir nevadiname, – pasakojo K.Maskvyčio žemiečiai. – Jis labai mėgo sportuoti, įvairias sporto šakas išbandė. Ir visur troško pergalės: jei nelaimėdavo, tai būdamas dar mažas ir ašaras nušluostydavo."
"Mačiau, kad Kaziukas labai sulysęs, gal 15 kilogramų bus numetęs. Tai kai atvyks į Darbėnus, mano bare nemokamai galės valgyti ir gerti, kiek tik norės", – pažadėjo darbėniškis Valius Butkus, kuriam teko ir maloni pareiga savo bare surasti vietą, kur kabės sirgalių plakatas, skirtas K.Maksvyčiui. Šį plakatą pasiuvo iš Darbėnų kilusi Laima Ruibienė.
"Kas bebūtų, žinok, tu – ne vienas. Net jei ir pralaimėtum, tu jau dabar esi daug pasiekęs", – šiais žodžiais į pasaulio čempionatą savo sūnų K.Maksvytį išlydėjo darbėniškė Onutė Maksvytienė.
"Netikėjau. Kas ta Lietuva? Taškelis pasaulyje. Maniau, užteks ir sidabro – tai jau yra didelis pasiekimas. Bet prasidėjus rungtynėms su serbais mane vėl užvaldė emocijos, – prisiminė O.Maksvytienė. – Iš karto po varžybų naktį atbėgo pas mus draugai, kaimynai, nuo sveikinimų netilo namų telefonas – tikrai esu labai laiminga motina."
O.Maksvytienė prisipažino negalėjusi ramiai žiūrėti sūnaus treniruojamos komandos rungtynių – vis nenusėdėjusi vietoje: "Neįmanoma sutramdyti jaudulio – širdis bėga kaip pasiutus. Kai tiek emocijų, turiu kažką veikti – išėjau į gatvę, vaikštinėjau pirmyn ir atgal. Anūkams per balkoną sušukdavau, kad pasakytų, koks rezultatas, ir toliau vaikštinėjau. O kartu ir meldžiausi, kad Dievas sūnui padėtų."
"Kazys – darboholikas, užsispyręs ir griežtas, nors ne toks piktas kaip kiti treneriai, kurie per varžybas rėkia savo auklėtiniams. Kazys – santūrus, savyje viską išgyvena. Ir jis vis nori kažką daugiau pasiekti. Gal po laiminga žvaigžde vaikas gimė?" – svarstė O.Maksvytienė.
