Sportinio vairavimo virtuozai viliasi sulaukti kokybinio Lietuvoje rengiamų lenktynių lūžio

103 ekipažai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos, šį savaitgalį stosiantys į Utenos apskrityje vyksiančio tarptautinio ralio “Aukštaitija 2004” startą - naujas šalies automobilių sporto masiškumo rekordas.

Įveikta “dviejų nulių” zona išprovokavo diskusiją apie dabartinę lietuviško ralio kokybę - lenktynių saugumą, žiūrovų išprusimą, organizatorių bei sportininkų profesionalumą.

Mintimis apie šiuos dalykus su “Kauno diena” pasidalijo daugkartinis šalies ralio čempionas Saulius Girdauskas.

Profesionalumo kamertonas

Šį sezoną prioritetą startams Lietuvos bei Baltijos taurės varžyboms skiriantis S.Girdauskas yra vienas nedaugelio sportininkų, galintis palyginti pasaulio ralio čempionatų dvasią su varžybomis, vykstančiomis mūsų šalies keliais.

“Skirtumas, be abejonės, milžiniškas. Dalyvaudamas pasaulio ralio čempionato etapuose netrunki pajusti visai kitą konkurenciją, kitą nuotaiką. Pirmiausia dėmesį patraukia tai, kad ten lenktynininkai, aršiai konkuruojantys trasose, po finišo elgiasi lyg artimiausi draugai”, - pasakojo S.Girdauskas.

Jo teigimu, net nesvarbu, iš kur tu, kurios klasės įskaitoje dalyvauji. Jei esi vienas iš draugiškų ir smagiai nusiteikusių dalyvių, visada sulauksi atitinkamos aplinkinių reakcijos. Pavyzdžiui, Kipre Kristianas Solbergas, važiuojantis “Mitsubishi Motors Sports” komandoje, su savo mechanikais nedvejodamas atskubėjo į talką lietuvių ekipažui ir pats padėjo pakeisti karštą automobilio mašinos radiatorių.

“Mano manymu, sportininkų vidinė kultūra persiduoda ir žiūrovams. Sirgalių susirenka daug - kaip pavyzdį galiu paminėti Suomiją, kur stebėti “Neste” ralio prie greičio ruožų susiburia net iki 20-25 proc. visų šalies gyventojų. Ralis ten - šventė visiems.

Tuo tarpu Lietuvoje neretai šventines nuotaikas stelbia atgrasūs įtarinėjimai ir ginčai, ar teisėjai visiems lygiai teisingi, ar varžovo technika nėra parengta geriau, gal yra proga protestui? Norėtųsi tikėtis, kad išsiplėtus greitų ir galingų sportinių automobilių parkui, lenktynės persikels į naują kokybinį lygį ir, kas yra geresnis, sportininkai aiškinsis tik trasoje”, - vylėsi S.Girdauskas.

Sportininko teigimu, galima pasidžiaugti, kad pastaruoju metu džentelmeniškumo ir gerų emocijų Lietuvos ralio čempionate daugėja. Viena objektyvių priežasčių, darančių įtaką šioms permainoms - iš europinio ar pasaulinio lygio lenktynių “importuota” griežta susipažinimo su trasomis tvarka, techninio aptarnavimo zonų įrengimo praktika, kai kurios kitos varžybų reglamento detalės.

Žiūrovų teismas

Samprotaudamas apie tai, kas yra “geras ralis”, Saulius pastebėjo, kad visais atvejais ši sąvoka turi keletą sudedamųjų dalių.

“Geram raliui reikia sveikos konkurencijos. Kiekvienas nori tikros pergalės “kaifo”. Smagu, kai laimi. Laimi savo įgūdžių bei pasirinktos ir puoselėtos technikos dėka, kai varžovai yra lygiaverčiai. Būtent tokios varžybos patrauklios žiūrovams.

Nenorėčiau sutikti su teiginiais, kad Lietuvoje ralio sirgaliai į greičio ruožus važiuoja tik pakilnoti alaus bokalų ir pažiūrėti, kaip kuris nors lenktynininkas padaręs klaidą apvers automobilį. Automobilių sporte avarijos irgi yra tam tikras renginio “kokybės” matas. Jos rodo, kad sportininkas važiuoja ties fizinių galimybių riba.

Tačiau neabejoju, kad žiūrovas niekuomet nededa lygybės ženklo tarp incidento, kai automobilis sudaužomas sekundžių kare dėl nugalėtojo titulo, ir kai pilotas paprasčiausiai stokoja meistriškumo. Kai jo smarkiai trūksta - žiūrovui nelieka nieko kito, kaip laukti, kai nevaldomas automobilis “padarys stogą”.

Galima sakyti, kad sportininkai patys formuoja sirgalių lūkesčius, - samprotavo S.Girdauskas. - Netgi pasaulio ralio čempionate, pažiūrėję pirmojo dvidešimtuko sportininkų važiavimą, ralio gurmanai skuba į kitus greičio ruožus stebėti tų pačių meistrų važiavimo”.

Šiuo metu Lietuvos čempionate pirmaujantis sportininkas išreiškė viltį, kad tiek ištikimi ralio gerbėjai, tiek atsitiktinai atvyksiantys žiūrėti ralio “Aukštaitija 2004”, įsigilins į šios azartiškos sporto šakos subtilybes.

Laikas kokybei

Vertindamas pastarojo meto pokyčius lietuviško ralio pasaulyje, Saulius atkreipė dėmesį į pribrendusią būtinybę griežčiau klasifikuoti lenktynėse dalyvaujančią techniką ir pilotus.

“80 ar net 100 dalyvių ralio varžybose verčia galvoti apie tam tikrus apribojimus, kuriuos buvo priversti padaryti visi organizatoriai, visose šalyse. Manau, kad prieš keletą metų keltas tikslas - pritraukti į šį sportą kuo daugiau dalyvių, jau yra pasiektas. Dabar būtina galvoti, kaip pasiekti kokybinio lūžio.

Galbūt reikėtų atgaivinti žemesnės lygos varžybas? Galima tik pasidžiaugti jau dabar sėkmingai vykstančiais raliais Širvintose ar Prienuose, kuriuose visi gauna puikių pamokų. Kad ir koks geras būtų organizatorius, suvaldyti 100 ekipažų, neaukojant ralio kokybės, neįmanoma. Visose solidžiose lenktynėse dalyvių skaičius yra ribojamas iki 60-70.

Lietuvoje įteisinus ralio “A” lygą, oficialiame čempionate galėtų startuoti geriausi ten pasirodantys ekipažai. Variantų daug, reikia sėsti ir pagalvoti, kaip optimaliai šią problemą spręsti”, - dėstė S.Girdauskas.

Lenktynininkas taip pat pastebėjo, kad kiekvieno ralio kokybė ir sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek “dūšios” į jį įdeda bei prakaito išlieja organizatoriai.

“Negalima siekti iš ralio tik uždirbti, tuomet nukentės jo kokybė. Ralis pasmerktas, jei jis “daromas” ant stalo pasiklojus žemėlapį. Sėkmę užtikrina tik didžiulis visų metų darbas - nuosekli trasų paieška, rėmėjų suradimas, viso renginio scenarijaus sukūrimas, ralio nuostatų parašymas, daugybė kitų, organizacinių bei, sakyčiau, kūrybinių darbų”, - vardijo S.Girdauskas.

Vadybininkų deficitas

Dar viena skausminga ralio tema - galimybės į tarptautinius vandenis išplaukti talentingiausiems jauniems sportininkams ir jiems talkinantiems mechanikams.

“Viename pasaulio ralio čempionato etapų pažiūrėti, kaip dirba mūsų ekipažui talkinę lietuviai mechanikai, susirinko “Ford” gamyklos komandos žmonės. Tvarkydami automobilį vyrai darė tikrus stebuklus ir per 45 minutes padarė tiek, kiek normaliame servise mašiną taisytų savaitę.

Tiesa, daugeliu atvejų auksarankiams meistrams yra svetimas savo paslaugų pristatinėjimas - jie nori dirbti konkretų darbą. Tačiau ir šioje srityje yra išimčių. Reikėtų paminėti mūsų klube dirbantį Darių Biesevičių, nutiesusį tiltus tarp Anglijos sportinių automobilių parengimo cechų ir Lietuvos. Turbūt daug kas girdėjo apie Vytautą Obuolevičių, dirbusį “Volkswagen” gamyklos komandoje, startuojančioje dykumų maratone “Paryžius - Dakaras”. Gaila, tačiau kol kas kalbėti galima tik apie pavienius “prasimušusius” vyrus”, - samprotavo S.Girdauskas.

Jo manymu, padėtis vargu ar pasikeis, kol šioje srityje nepradės dirbti profesionalūs sporto vadybininkai, ieškantys talentingų sportininkų bei mechanikų ir galinčių padėti jiems tapti pasaulinio masto žvaigždėmis.