Pirmasis Lietuvoje pradėjęs veikti šeimos fondas priklauso JAV lietuviams Kazickams. Viena šio fondo steigėjų Jūratė Kazickaitė į Vilnių atvyko specialiai Lietuvos vardo tūkstantmečio šventėms.

– Jūsų fondo veikla labai plati: remiate mokyklas, studentus, ligonines, kultūrinius projektus. Tačiau visiems padėti neįmanoma. Kaip išsirenkate, kam ištiesti pagalbos ranką?

– Taip, mums visuomet reikia rinktis. Gauname daugybę laiškų. Pensininkai prašo pagalbos, pasakoja apie savo sunkų gyvenimą. Labai skausminga juos skaityti, bet mes negalime visko pakeisti. Tačiau mūsų fondo atstovas perskaito kiekvieną laišką ir mes mėginame per metus keturis kartus susitikti ir diskutuoti, kam reikalingiausia mūsų pagalba, ką galime paremti.

Aš gyvenu JAV, visko pati negaliu pamatyti, todėl man labai padeda mūsų atstovas čia, Lietuvoje. Net nežinojau, kad čia rengiamas dokumentinių filmų festivalis, kurį nusprendėme paremti. Pati esu sukūrusi porą dokumentinių filmų, todėl žinau, kad niekas tokiems kūrėjams nenori duoti pinigų. Visi nori tik pramogų, nerimtų temų. O kai negalime padėti patys, bandome patarti, kur kitur žmonės galėtų kreiptis. Visiems jiems norime duoti vilties.

– Kaip apskritai jūsų šeimai kilo mintis įkurti tokį fondą?

– Amerikoje šeimų fondų labai daug: filantropija čia – įprastas dalykas. Negali net pagalvoti, kad kas nors nenorėtų padėti kitiems žmonėms. Lietuvoje ta idėja iš pradžių daug kam atrodė keista. Po penkiasdešimties metų priespaudos žmonės nesuprato, kodėl kažkas turi rūpintis kuo nors kitu. Atiduoti pinigus, kuriuos taip sunkiai uždirbai, tam, kuris serga ar geria? Čia juk jo paties bėda. Tokia buvo daugelio nuomonė.

Bet mano tėvelis mąstė kitaip. Jis buvo vienas tų žmonių, kurie Lietuvoje įkūrė sėkmingai veikiančią bendrovę. Jis tuo labai džiaugėsi ir norėjo atiduoti Lietuvai, ką ši jam davė. Jis nenorėjo tiesiog pasiimti tų pinigų ir grįžti į Ameriką, nusipirkti lėktuvo ar namų jūros pakrantėje. Jam buvo labai svarbu įkurti šį fondą. Aš tuo metu nebuvau taip įsijungusi į šią veiklą kaip dabar. Tačiau buvau su juo, mačiau, kaip reikėjo tokio fondo, kaip gera turėti gražų tikslą. Nenoriu į Lietuvą tik atvažiuoti, vaikščioti ir stebėti. Noriu bendrauti su žmonėmis, būti artima su tėvyne.

– Kaip įsivaizduojate fondo ateitį?

– Visi žino, kad dabar labai prasta pasaulio ekonomikos padėtis. Mes per krizę taip pat praradome labai daug pinigų. Dabar belieka tikėtis, kad ekonomika atsigaus, kad fondas galės augti. Dabar teikiamos labdaros dydį buvome priversti sumažinti perpus. Gana baisu.

– Nebuvo minčių sustabdyti fondo veiklą? Bent laikinai, kol baigsis sunkumai?

– Ne, būtinai reikia duoti. Truputį mažiau, bet tiek, kiek gali.

– Jūsų šeimai toks mąstymas visada buvo būdingas?

– Tėvelis pasakojo, kad mano senelis neturėjo daug pinigų, bet visada padėdavo kitiems. Jis turėjo parduotuvę ir kai ateidavo žmonės, neturintys nė cento kišenėje, jiems sakydavo: nesirūpinkite, kai galėsite, sumokėsite. Žinoma, daug ką reiškia tai, kad mes – katalikai. Labai tikime Dievą, kuris liepė mylėti kitus kaip save. Mes nemokame kitaip gyventi.

– Prisidėjote ir prie skulptūros "Vienybės medis" kūrimo. Kas jus sudomino šiame projekte?

– Mano tėveliui patinka, kai kas nors realiai stovi, žmonės gali ateiti, pasižiūrėti, prisiminti. Juk kai palaidojame žmones, ant kapo dedame akmenį, nors kokia prasmė – juk dvasia iškeliavo į dangų. Bet akmuo tam, kad galėtum prisiminti žmogų. Taip ir skulptūra "Vienybės medis". Žiūrėdami į ją galėsime atsiminti šį metą, džiaugsmą, festivalį, galbūt kas nors atsimins ir Kazickus. Šis projektas – tai ir menas, ir istorija.

– Atvykote specialiai Tūkstantmečio šventėms?

– Taip, norime dalyvauti Valdovų rūmų atidarymo ceremonijoje. Prie šios idėjos prisijungėme labai anksti, kai niekas garsiai apie ją dar nekalbėjo. Manau, ateityje žmonės supras, kad Valdovų rūmų būtinai reikėjo. Jei Vilnius, Lietuva nori būti turistų lankoma vieta, reikia turėti ką nors, kas traukia. Mūsų labai gražios bažnyčios, geri restoranai, gražios mergaitės, bet reikia ir istorinių dalykų. Puiku bus turėti dar vieną muziejų.