Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Direktorius, nemėgstantis ryšėti kaklaraiščio
2009-05-16
Jūratė Kuzmickaitė
Alkoholį importuojančios ir parduodančios bendrovės "Liviko" direktorius 35 metų Tomas Kynas vadinamas netradiciniu, netipišku vadovu. Greičiausiai ne vien todėl, kad jo negąsdina sunkmetis.
– Ar tiesa, kad pirmąjį gyvenime atlyginimą gavote būdamas 14 metų? Už tai, kad dažėte tvorą sode?
– Taip, buvo toks faktas.
– Kur išleidote uždirbtus pinigus?
– Gal taupiau dviračiui, gal dar kažką norėjau įsigyti. Tiesą sakant, gerai nė neprisimenu.
– O kam dabar leidžiate savo uždarbį?
– Kaip ir visi žmonės – patiems įvairiausiems dalykams. Būtiniausiems daiktams, būstui... Kartais kavinėms. Jei atvirai, nepasakyčiau, kad leisti pinigus man smagu. Nejaučiu ypatingo malonumo. Pinigai svarbūs tik tada, kai padeda jaustis laisviau. Man smagiau už juos įsigyti atkarpą gero laiko, gerą poilsį, gerų įspūdžių.
– Ar šią akimirką galėtumėte įsigyti gero laiko? Kiek pinigų jūsų piniginėje?
– Tuoj pažiūrėsiu. Aha, grynaisiais – 50 litų. Bet kortelėje šiek tiek daugiau (juokiasi). Į restoraną tikrai galėčiau nueiti.
– Ir aperityvo užsisakytumėte... Beje, koks jūsų santykis su alkoholiu? Gal jūs visiškas abstinentas?
– Ne (juokiasi). Mano santykis su alkoholiu artimas. Jau vien todėl, kad vadovauju įmonei, kuri importuoja ir Lietuvoje parduoda alkoholį. Tad sakyčiau, alkoholis – mano kasdienybė (juokiasi).
– O pats vartojate?
– Taip.
– Ar buvote kada nors prisigėręs iki žemės graibymo?
– Na, visada būna momentų, kurių nenorėtum pakartoti. Taip, žalioje jaunystėje yra buvę visko. Bet dabar, dirbdamas šioje srityje, stengiuosi, kaip ir mano vadovaujama įmonė, akcentuoti kitus dalykus. Mes aiškiname, kad neturi būti tokio tikslo – prisigerti. Vartoti alkoholį reikia atsakingai. Vis dėlto tai didelės rizikos produktas, kurį vartojant neatsakingai galima sulaukti liūdnų pasekmių. Stengiamės šviesti žmones, todėl ir remiame tokius renginius kaip Baltijos šalių someljė čempionatas "Vana Tallinn Grand Prix". 2008-aisiais jis vyko Vilniuje. Tai – vienas puikių būdų propaguoti vyno vartojimo kultūrą.
– Ar kalbame apie vieną "Liviko" kompanijos tikslų – ugdyti Lietuvoje alkoholio kultūrą?
– Taip, tai mūsų tikslas. Prekybai alkoholiu dabar yra daugybė suvaržymų, bet ne dėl jų reklamose mes rašome, kad nesaikingai vartodami alkoholį jūs rizikuojate. Mes patys esame dalis visuomenės, kuri ilgus metus alkoholį dažniausiai siejo tik su degtine ar spirituotu vynu iš didelių stiklinių. Todėl tokie įspėjimai tikrai būtini. O derindami įspėjimus ir kartu šviesdami visuomenę, kaip alkoholis gali būti vartojamas, tikiu, pasieksime, kad jis bus vartojamas ne norint apsvaigti.
– Ar, jūsų manymu, Lietuvą galima pavadinti alkoholio kultūros šalimi?
– Apgailestauju, bet kol kas tikrai ne. Didžioji dalis mūsų šalies alkoholio vartojimo kultūrą ignoruoja. Blogiausia, kad šią problemą – o tai tikrai yra Lietuvos problema – bandoma spręsti draudimais. Ir labai kraštutiniais, kurie, manau, tik pagilina šią problemą.
– Tai kaipgi ją reikėtų spręsti?
– Švietimu. Tai teisingiausias kelias. Bet mes šiuo klausimu labai pasigendame valdžios paramos. Netgi noro. Pas mus puolama į kraštutinumus – uždrausti, neleisti. Bet lazda turi du galus, ir uždraustas vaisius visada skaniausias. Draudimais galima padaryti nemažai blogų dalykų.
– O ką sau draudžiate jūs? Nebūtinai prie stalo. Šiaip, gyvenime.
– Draudžiu sau tai, kas prieštarauja visuomenės vertybėms. Neleidžiu sau to, ko nenorėčiau sulaukti pats. Manau, puiki taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad padarytų tau. Tuo stengiuosi visada vadovautis.
– Ar jums yra tekę susidurti akis į akį su karingu blaivybės propaguotoju?
– Asmeniškai man – ne, bet karingų puolimų sulaukia visa mūsų rinka. Nežinau kodėl, bet visi alkoholio prekybos didmenininkai ar gamintojai apipilami tokiais epitetais, kaip tautos girdytojai. Kodėl maisto gamintojų ir reklamuotojų nekaltina didelės visuomenės dalies nutukimu? Juk valgyti ar nevalgyti mėsą, vartoti ar nevartoti alkoholį – kiekvieno mūsų pasirinkimas. O mes dirbame pagal įstatymus, kurie yra labai panašūs ir kitose šalyse, daug kur netgi liberalesni, bet valstybė neturi tokių bėdų dėl alkoholizmo. Pas mus tikrųjų priežasčių niekas neieško, gal tiesiog nedrįsta skelbti, o draudimais ir puolimais pasiekė tik to, kad suklestėjo nelegali alkoholio rinka. Oficiali rinka, palyginti 2007-ųjų ir šių metų pirmuosius ketvirčius, sumažėjo per pusę.
– Kaip manote, jei alkoholis būtų visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, kaip pasikeistų visų mūsų gyvenimas?
– Jei tai padėtų išspręsti visas Lietuvos ir žmonijos problemas – šluojame. Bet ar problemos tikrai išnyks? Ar tai neprimintų stručio, kišančio galvą į smėlį? Manote, kad žmonės nerastų kitų, žymiai žalingesnių svaiginimosi būdų? O kodėl nekeliame klausimo, kodėl žmonės apskritai nori svaigintis? Kartoju, draudimais neišspręsime nieko.
– Ar nuožmi konkurencija alkoholio rinkoje?
– Ne, kuo normaliausia. Nuožmi konkurencija tik nelegalioje arba pusiau legalioje rinkoje. Mes, kaip alkoholio importuotojai, niekada neleistume sau prekiauti odekolonu ar dantų skalavimo skysčiu, žinodami, kokiu tikslu jis bus dažniausiai perkamas.
– Ar "Liviko" biure Vilniuje yra alkotesteris?
– Ne.
– O nepasitaiko, kad darbuotojai pernelyg įsijaustų "degustuodami" produktą?
– Degustacijos pas mus kartais vyksta, bet tai nereiškia, kad iš ryto atsikemšame butelį ir jau kai pradedame "degustuoti", tai iki darbo pabaigos. Tikroji degustacija iš viso neturi nieko bendra su gėrimu. Tarptautinėse parodose degustatoriai dažnai neišgeria nė gurkšnio. Jie pateliūskuoja gėrimą burnoje, pajunta skonio niuansus ir išspjauna. Ir mūsų biure degustavimas – tai ne gėrimas.
– Kaip atrodo baras jūsų namuose? Kuo vaišinate savo svečius?
– Mano baras nemažas. Šampanas, vynas, brendis, armanjakas... Yra tų gėrimų. Įvairių. Ko gero, kiekvienam svečiui kažką rasčiau pagal jo skonį.
– Gal turite savo firminio kokteilio receptą?
– Turbūt ne. Kartais mėgstu paeksperimentuoti, paragauti kažko naujo, bet kokteilių dažniausiai nemaišau. Jei juos geriu, tai renkuosi gaivius, nestiprius. Kad neperlenkčiau lazdos.
– Vienas mėgstamų jūsų posakių – "Per kančias į žvaigždes." Ar ko nors esate siekęs keliais ir alkūnėmis?
– Keliais ir alkūnėmis ne, bet šiokio tokio vargo buvo. Kažkada. Nors aš nedramatizuoju gyvenimo. Ir nemanau, kad aš, kaip ir visi kiti, dabar išgyvenu ypatingą sunkmetį. Kai pasiklausau savo močiutės, kuri gyveno Sibire... Tai, ką mes vadiname sunkmečiu, krize, – juokas. Manau, kad bet kokie sunkumai reikalingi tam, kad užgrūdintų žmogų, išmokytų jį, kaip įveikti kliūtį ir toliau siekti savo norų, ambicijų, svajonių.
– Kokių turite ambicijų?
– Kad mūsų kompanija taptų vienu didžiausių, o ateityje galbūt ir pačiu didžiausiu šios rinkos žaidėju. Esame vieni iš didesniųjų, bet yra kur kilti ir, manau, tai mes padarysime.
– Savo karjerą pradėjote nuo rinkodaros vadybininko, pardavėjo. Dabar esate įmonės vadovas. Ar tai buvo tikslas, kurio kryptingai siekėte?
– Iš esmės taip. Kažkada išties labai norėjau būti vadovu ir to siekiau. Tik vėliau supratau, kad vadovaudamas turi ir daugiau galimybių kažką keisti ar įgyvendinti didesnius tikslus, nes turi komandą. Gerai, kad pradėjau nuo žemesniųjų laiptelių. Dabar, dalydamas užduotis ir reikalaudamas rezultatų, puikiai suprantu žmones, kuriems vadovauju.
– Ar žinote receptą, kaip padaryti gerą karjerą?
– Rašytinio – ne. Bet taisyklės visada egzistuoja. Pirmiausia, reikia to norėti. Dirbti, gerai bendrauti, mokytis, tobulėti. Turėti valios, užsispyrimo, iniciatyvos ir tikslų. Jei žmogus sako, kad jis ir dirba, ir tobulėja, bet vis tiek stovi vietoje, – vadinasi, jis iš tikrųjų visai to nenori. Gal net pats sau neprisipažindamas.
– Ko jūs neatleidžiate savo pavaldiniams?
– Manau, kad esu tolerantiškas, demokratiškas, suteikiantis daug laisvės, bet viena, su kuo nesitaikstau ir nesitaikstysiu, – vagystės ir melas. Tai esu deklaravęs viešai, ir visi mano darbuotojai tai žino. Ypač tie, su kuriais būtent dėl tų dalykų teko atsisveikinti.
– Ar iš tiesų "Liviko" biure nėra aprangos kodo, o ir pats direktorius užsiriša kaklaraištį tik ypatingomis progomis?
– Aprangos kodo pas mus tikrai nėra. Na, iki ketvirtadienio įprasta šiek tiek oficialesnė apranga, penktadienis – džinsų diena. O kaklaraiščių aš iš tikrųjų nemėgstu. Turiu jų ir, kai reikia, rišuosi. Kartais ne iš pirmo karto, bet pavyksta.
– Kokiu gėrimu siūlytumėte pagerbti naujojo prezidento pergalę?
– Sugalvoti būtų galima daug ką, bet vyrautų, žinoma, šampanas. Tai – pergalės gėrimas.
– O jūs ar dažnai aplaistote savo pergales šampanu?
– Ne. Paskutinį kartą – kartingų varžybose. Pergalių galima patirti kiekvieną dieną – prieš konkurentus, prieš save. Bet po kiekvienos tokios pergalės šampano butelio juk neatkimši.
– Ką vadinate pergale prieš save?
– Kai padarai kažką, ko norėjai, bet abejojai, ar sugebėsi. Arba kai supranti, kas yra teisinga, bet atsiranda didelė pagunda tai ignoruoti, o tu tai pagundai nepasiduodi. Tai gali būti susiję su bet kuo.
Pastaruoju metu bandau užsiimti burlenčių sportu. Kai tik turiu laisvo laiko, važiuoju prie Elektrėnų marių. Kažką naujo išmoksti, pradedi plaukti pučiant stipriam vėjui – ir tai yra maža pergalė.
Apie UAB "Liviko"
Įmonės savininkai: 1898 m. Estijoje įkurta kompanija "Liviko" – seniausia alkoholinių gėrimų gamintoja Baltijos šalyse.
"Liviko" padalinys Lietuvoje yra didžiausio Estijoje alkoholinių gėrimų gamintojo "Liviko" gamyklos atstovas. Lietuvos filialo veikla: didmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, jų importas.
Lietuvoje "Liviko" kompanija įkurta 1997 m.
Darbuotojų skaičius: 80.
• Apyvarta (mln. Lt):
2006 m. – 13,452.
2007 m. – 16,818.
2008 m. (9 mėn.) – 30,142.
