25 paros kelyje, vidutiniškai kasdien sukariant po 660 km. 19 aplankytų valstybių, iš kurių 14 kadaise priklausė SSRS. Maždaug 50 akistatų su įvairių valdiškų namų pareigūnais, nesuskaičiuojama daugybė bandymų išsiaiškinti, kur koks kelias veda. Tokia kolegos, žurnalo "Auto Bild Lietuva" vyriausiojo redaktoriaus Vitoldo Miliaus neįprastos ekspedicijos 20 metų senumo automobiliu VAZ 2109 po buvusios Sovietų Sąjungos sostines statistika.

Staigmenų kelionė

Ankstų balandžio 15 d. rytą atsisveikinęs su namiškiais V.Milius pirmo akibrokšto sulaukė nuo kelionės pradžios praėjus mažau nei valandai – žurnalistas nebuvo įleistas į Baltarusiją.

"Tranzitinę Baltarusijos vizą buvau gavęs prieš metus, nes jos reikėjo vykstant į Rusiją. Nors ji galiojo, gretimos šalies pareigūnai pareiškė, kad pase yra per daug antspaudų, liudijančių Baltarusijos sienos kirtimą, todėl pasiūlė apsisukti ir grįžti į Vilnių kitos vizos. Kadangi nei noro, nei laiko šokti pagal pasieniečių dūdelę nebuvo, nusprendžiau Minską aplankyti vėliau", – pasakojo iš maratoninės kelionės grįžęs V.Milius.

Dėl šių kaprizų Vitoldas buvo priverstas sukti į Lenkijos pusę ir į Kijevą važiuoti padarius nemažą lankstą. Ukrainiečių muitininkai buvo gerokai tolerantiškesni. Pamatę ant stiklo maršruto "Ex Soviet Union 2009" žemėlapį, nusišypsojo ir palinkėjo gero kelio.

Nors tokie pat supratingi buvo ir keletą kartų kelyje dokumentus tikrinę Ukrainos kelių milicijos patruliai, vis dėlto nesusipratimų šioje šalyje išvengti taip pat nepavyko.

Kijeve centrinio pašto darbuotojos atsisakė įdėti atspaudą į kelionės knygą, nes neprivalo to daryti: "Ne položeno." Jos atlyžo tik po to, kai išklausiusi pasakojimo apie ekspediciją įstaigos viršenybė liepė moteriškėms nesiožiuoti.

Vienas didžiausių pirmosios kelionės dalies atradimų – Padniestrės respublika.

"Keistas jausmas. Staiga įvažiuoji į niekieno nepripažintą valstybę valstybėje, turinčią savo miliciją rusiškomis uniformomis, sienas ir netgi kariuomenę. Teko atlikti gausybę formalumų, pildyti anketas, susimokėti už leidimus, gauti kažkokias pažymas tik tam, kad galėtum kirsti 28 km "nepriklausomą" šalį. Pervažiavęs nykštukinę Rusijos citadelę, visus popierius gali išmesti. Toks įspūdis, kad susirinko būrys uniformuotų veikėjų ir įkūrė savo respubliką", – stebėjosi V.Milius.

Žurnalistui teko susimokėti ir baudą. 10 dolerių Padniestrės milicininkams suplojo už tai, kad miške viršijo greitį. Tačiau ir jiems didžiausią nuostabą kėlė kelionės maršrutas.

"Jie labai nustebdavo sužinoję, kad važiuoju į Tbilisį. Toks įspūdis, kad jie buvo daugiau nei įsitikinę tuo, jog vos kirtus Gruzijos sieną mane nušaus", – šypsojosi V.Milius.

Anarchijos lopšys

Gruzijos sostinėje Lietuvos žurnalistą irgi kelis kartus prisivijo ir sustabdė policija. Kaip paaiškėjo vėliau, dėl prie automobilio stiklo pritvirtintos Lietuvos vėliavos. Įtardami, kad automobiliu važiuoja Gruzijos opozicijos narys, policininkai norėdavo tiesiog įsitikinti, kad vairuotojas "nepavojingas".

"Keistas įspūdis apėmė Goryje. Tai bene vienintelis pasaulio miestas, kur iki šiol neregėtai garbinamas Stalinas. Mieste daugybė paminklų Stalinui, čia esantis didžiojo vado muziejus kontrastuoja su daugybe apleistų gamyklų", – prisiminė kolega.

Beje, jokių praėjusiais metais plykstelėjusio karo pėdsakų Goryje lietuviui aptikti nepavyko. Visur tylu, ramu. Ramybę drumstė tik patys gruzinai, masiškai švęsdami antrąją stačiatikių Velykų dieną, kuri šiek tiek primena mūsų Vėlines. Todėl užsikimšo visi keliai – gruzinai tiesiog plūdo į kapines, bendravo su protėvių vėlėmis, užsigerdami stipriaisiais gėrimais. Beje, tai darė visi ir visur. Užsukęs į degalinę V.Milius kaipmat buvo pakviestas prie vaišių stalo ir primygtinai kviečiamas išgerti. Mėginimų atsiprašyti, esą reikia važiuoti, gruzinai nuoširdžiai nesuprato – "išgersi, ir galėsi važiuoti..."

"Iš tiesų susidarė įspūdis, kad čia visi važiuoja akivaizdžiai išgėrę, o gruziniška eismo tvarka yra pati chaotiškiausia, kokią tik galima įsivaizduoti. Tikri džigitai – dėl nieko nesukdami galvos važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui ar prieš eismą vienos krypties kelyje. Perprasti jų važiavimo ypatumams reikia nemažai jėgų. Kita vertus, nors gruzinai kelyje nenuspėjami, bet tikrai geranoriški", – dalijosi įspūdžiais V.Milius.

Kolegai susidarė įspūdis, kad Gruzijoje nėra nieko panašaus į techninę apžiūrą: jei automobilis važiuoja, vadinasi, viskas gerai. Tai, kad žibintai išdaužyti, kad trūksta bamperio ar kokios kitos detalės, – niekam neįdomu. Vietos patruliai sustabdę dėmesį patraukusią mašiną paprastai net dokumentų neprašo.

V.Milius patikino, kad gruzinai iš tikrųjų labai myli Lietuvą. Daugelis sako, kad po pernykščio karinio konflikto su Rusija, kai Lietuva palaikė gruzinus, mūsų šalis jiems tapo svarbi.

Nesutaikomi kaimynai

Armėnijos automobilių parkas labai skiriasi nuo Gruzijos.

"Tbilisyje buvo pilna įvairaus senumo europietiškų automobilių, o pakeliui į Jerevaną dominavo beveik tik rusiškos volgos, žiguliai, viliukai ir panašiai. Atrodė, kad keliauji per Rusiją prieš porą dešimtmečių. Tiesa, čia eismo kultūra maloniai nustebina. Gruzinui gėda naudotis saugos diržais, o armėnai šiuo atžvilgiu labai civilizuoti – netgi ragina prisisegti saugos diržus ir beveik visada rodo posūkius", – pasakojo V.Milius.

Tiesa, kai kurie Jerevane sutikti herojai kėlė šypseną. Ten net gatvėje saulėgrąžas pardavinėjantys vyrai avi "lakierkomis" ir demonstruoja ministro lygio povyzą...

Pakeliui į Baku V.Miliui teko susidurti su kliūtimi, apie kurią buvo įspėtas, – milžinišku azerbaidžaniečių priešiškumu viskam, kas turi ką nors bendra su armėnais (tai lemia nuoskaudos dėl Kalnų Karabacho). Kadangi lietuvis prieš tai buvo įveikęs per 60 km Armėnijoje, ginkluoti Ažerbaidžano kareiviai V.Milių sutiko kaip tikrų tikriausią Jerevano šnipą.

Nulydėtas pas pasieniečių vadovybę ir porą valandų aiškinęs, kur, kodėl ir kaip keliauja, V.Milius vis dėlto buvo įleistas į šalį.

"Nors su valdžią tame sienos perėjimo punkte įkūnijusiu majoru lyg ir viską išsiaiškinome, atsisveikindamas jis vis vien nesusilaikė – "nereikėjo tau važiuoti į tą Armėniją", – juokėsi V.Milius.

Turkmenbaši ypatumai

Persikėlimas per Kaspijos jūrą tapo dar vienu laimingai pasibaigusiu nuotykiu, nes V.Milius tam sugaišo tik parą, o neseniai ta patį padaryti mėginusi britų keliautojų pora kelte įstrigo net penkioms dienoms.

"Prieš kertant Turkmėnijos sieną būtina sutvarkyti daugybę formalumų, gauti apie 40 dokumentų, leidimų ir pažymų – už kiekvieną popiergalį reikia mokėti pinigus. Beje, kartais mokėti reikia už tai, kad išduotų pažymą apie jau sumokėtus mokesčius – biurokratija ten fenomenali. Kaip ir požiūris į Turkmėnijos prezidentą Gurbanguly Berdymuchamedovą. Nors buvusį Turkmenbaši – 2006-ųjų žiemą mirusį diktatorių Saparmuratą Nijazovą – šis veikėjas pakeitė tik prieš dvejus su trupučiu metų, visur pilna paauksuotų ir paprastų jo paminklų. Susidaro įspūdis, kad be prezidento leidimo čia net lapai nuo medžio nenukrinta", – stebėjosi V.Milius.

Keliaudamas per Tadžikiją ir Kirgiziją Lietuvos žurnalistas patyrė, kad žemėlapiuose pažymėti keliai ne visuomet yra išvažiuojami automobiliu. Tai ypač taikytina Kirgizijos pasieniui. Sunkumai prasidėjo jau bandant kirsti sieną – paaiškėjo, kad teisę ją pervažiuoti turi tik kirgizai. Po bene šešias valandas užtrukusių derybų galų gale įveikti šią kliūtį padėjo didysis diplomatas Benjaminas Franklinas, nupieštas ant 100 JAV dolerių kupiūros.

"Tikros vairuotojiškos bėdos prasidėjo patekus į akmenimis užvirtusius kalnų kelius, kuriais judėti į priekį 20–30 km/val. buvo įmanoma tik nuolat stumdant riedulius. Kalnų tarpekliu einančiu keliu, kurį vilkikų vairuotojai vadina mirties slėniu, į nugarą pučiant stipriam vėjui važiuoti teko neperregimame paties sukeltų dulkių debesyje. Tai tikras pragaras – jei kas nors planuotų leistis į panašų žygį, patarčiau į Kirgiziją važiuoti per Uzbekiją, iš kitos pusės", – rekomendavo V.Milius.

Beje, Kirgizijos gamta nepaprastai graži, o sostinė Biškekas paliko nykų įspūdį – prie kalnų prisiglaudusį miestą galima palyginti nebent su mūsiškės sostinės Šnipiškių rajono lūšnomis ir aplink tvyrančiais nosį riečiančiais kvapais.

Pridėtinė kelionės vertė

Įveikęs visą planuotą maršrutą namus V.Milius pasiekė beveik du kartus anksčiau, nei buvo planavęs. Klausiamas, kas pakoregavo terminus, kolega teigė, kad kai kuriuos kelio ruožus ir biurokratines kliūtis pavyko įveikti lengviau, nei tikėtasi.

"Pavyzdžiui, kai Uzbekijoje keliuose budintys milicininkai ir juos supantys būreliai vietos plevėsų susistabdę kalbina ir klausinėja jiems rūpimų dalykų mažiausiai pusvalandį. Pirmus du tris kartus pabendrauti įdomu pačiam, tačiau kai tai kartojasi kas 30 km, gaišatis tampa atgrasi. Tada ryžausi tokių patrulių "nepastebėti" ir stabdomas nestoti. Didžiausiai nuostabai, toks akibrokštas pasirodė visiems priimtinas – manęs niekas net nebandė vytis, – šypsojosi V.Milius. – Be to, buvo nemažai kelio ruožų, kai 300 km teko važiuoti tiesiu vieškeliu, pro langą matant tą patį nykų vaizdą ir rūpinantis vieninteliu dalyku – kad iki kitos degalinės pakaktų benzino. Beje, didžiojoje dalyje lankytų kraštų visas benzinas vienodas – A80. Galima pirkti ir A92, tačiau tai visiškai tie patys degalai, tik kiek brangesni."

Įdomu, kad jo už 600 litų įsigytas dvidešimtmetis automobilis didvyriškai atlaikė visus kelionės sunkumus. Pakeisti reikėjo tik degalų siurblį, kuris dar prieš kelionę kėlė šiokių tokių įtarimų.

Klausiamas, ar per ekspediciją pavyko įveikti pačiam sau keltus uždavinius, ar patirti nuotykiai gali atnešti naudos kitiems kelionių automobiliais mėgėjams, V.Milius atsakė "taip".

"Daugelis dalykų iš tiesų buvo sunkūs fiziškai ir emociškai. Todėl vien tai, kad pavyko rasti visų problemų sprendimus, leidžia gerai jaustis. Galiu pažadėti, kad šis žygis nesibaigs vien asmeninės įspūdžių kolekcijos papildymu, tačiau kokia forma su visais pasidalysiu sukurta "pridėtine verte", dar nesu galutinai apsisprendęs", – sakė V.Milius.