Nuo Senovės Romos laikų pirtys laikomos ne tik vieta praustis. Kaitintis pirtyje – būdas grūdinti organizmą ir apsisaugoti nuo peršalimo ligų. Kartu tai vieta, kur pailsėti ir patirti teigiamų emocijų gali visa šeima.

Suomijoje įprasta į pirtį neštis net kūdikius. Atrodo, jog tokią tradiciją drąsiai perima ir lietuviai – kai kurie jų savo atžalas prie pirties pratinti pradeda labai anksti.

Pripratino pamažu

Architektė Ramunė Staškevičiūtė pirtyje su tėvais lankydavosi nuo mažų dienų. Taip pat ji elgiasi ir su savo dukra Rūta. Pirtyje mergaitė kaitinasi nuo aštuonių mėnesių.
Iš pradžių į šiltą patalpą kūdikis būdavo įnešamas tik trumpam, 1–2 minutėms. Mama atsargiai jį apliedavo vandeniu, švelniai nutrindavo kempine. O kartais leisdavo taškytis ant pirties grindų pastatytoje vonelėje. Nepamiršdavo uždėti specialios pirčiai skirtos kepuraitės.
„Ilgainiui mažylė priprato prie pirties. Dabar tai – mūsų šeimos gyvenimo dalis, – tikino Ramunė, į pirtį susirengianti bent du kartus per savaitę. – Jei lankytis pirtyje patinka tėvams, patiks ir jų vaikams. Tačiau jei mažylis nenori kaitintis, jokiu būdu negalima jo versti tai daryti.“

Prausia ir masažuoja

Klaipėdietė masažuotoja Angelė Tamašauskienė savo anūkus septynmetį Mantą ir keturmetį Armoną pirties teikiamais malonumais taip pat lepina nuo mažumės. Moteris įsitikinusi – pirtis jos anūkams teikia daug džiaugsmo ir jėgų.
„Armonas, pirmą kartą atėjęs pasikaitinti, jautėsi labai drąsiai. Lyg tikras vyras sėdėjo ramiai ir santūriai“, – šypsojosi ponia Angelė.
Šiuo metu jos vaikaičiai su tėvais gyvena Anglijoje. Retsykiais į Lietuvą atvykstantiems artimiesiems Angelė visada iškūrena rusišką pirtį. Temperatūrai „leidžiama“ pakilti iki 40–50 laipsnių, siekiama, kad oro drėgnumas būtų ne mažesnis nei 60–80 proc.
Pirtyje vaikai ne tik maudomi, bet ir masažuojami. „Tai ypatinga nuotaika ir būsena, leidžianti atsikvėpti ir pailsėti nuo kasdienių darbų ir rūpesčių“, – įsitikinusi moteris.

Maudynių ritualai

Nedidelę pirtelę turintys Eugenija ir Aleksandras Djačkovai įsitikinę, kad maudynės pirtyje yra tarsi ritualas. „Kokį nors ritualą yra susikūręs kiekvienas pirtininkas, – sakė Eugenija. – Tai gali būti ištisa ceremonija grožiui puoselėti ir jaunystei išsaugoti, šeimos bendravimo ir laiko leidimo tradicija.“
Djačkovai pataria pirtį kūrenti tik kokybiškomis ir gerai išdžiovintomis malkomis, kaitinantis įsisukti į paklodę, ant karštų akmenų užpilti vandens su eteriniais aliejais, gerti išsiskirti skysčius skatinančią arbatą. Išėjus iš pirties ir šiek tiek atvėsus, kūną įtrinti druska, o po pertraukėlės vėl pasikaitinti. Užeiti į pirtį jie rekomenduoja 3–4 kartus.
Pasak E.Djačkovos, vaikai, stebėdami, kaip maudosi tėvai, patys užsinori tai išbandyti. „Nepulkite mažylio plakti vanta. Tegul pirmiausia vaikas ją paliečia, pažaidžia. Apskritai vaikų pažintis su pirtimi turi vykti per žaidimą“, – sakė pirties mėgėja.