Nors pasaulyje feminizmas gimė septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Lietuvoje apie jį ilgą laiką nebuvo girdėti. Šiandien feministėmis besivadinančių moterų yra ir pas mus. Jos, kaip ir užsienio kolegės, dažnai susiduria su išankstiniu neigiamu visuomenės nusistatymu.

Kodėl feministės nemėgstamos, o kartais jų net bijoma? Apie tai "Šeima" kalbėjosi su Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro docente, literatūrologe, mokslų daktare, tris vaikus santuokoje auginančia Solveiga Daugirdaite. Beje, feministe.

– Koks gi vyras gali gyventi su feministe?

– Susitarkime, kas gi yra tos feministės. Daugelis žmonių (ir ne tik moterų!) yra feministinių pažiūrų, tik kartais patys to nežino.
Jeigu tau gaila baltos Jono Biliūno katytės iš apsakymo "Kliudžiau", žmogaus, sėdinčio gatvėje su ištiesta ranka, jeigu esi jautrus bet kokiai socialinei ar moralinei neteisybei, vadinasi, jautriai reaguoji ir į bet kokią diskriminaciją, taip pat dėl lyties. Ar dėl to su žmogumi turi būti sunku gyventi? Manau, ne.

– Taigi specialiai pasirengti feministės vyrui nereikia?

– Ne, tikrai nereikia.

– Dažnai jūsų pačios šeima pateikiama kaip pavyzdinis feministės šeimos "egzempliorius"...

– Tai man labai nepatinka. Taip, gyvenu su vyru, auginame tris vaikus. Tačiau tai akcentuoti nėra gerai, nes tokiais "teisingais" pavyzdžiais baksnojame tiems, kurie truputį "neteisingi".

Esą "teisinga" šeima – būtinai susituokusi, auginanti tris (!) vaikus ir negyvenanti iš pašalpų. Sutikite: labai teisingas vaizdelis. Bet tai savotiškai žlugdo tas moteris, kurių gyvenimas kitoks. Taip atsitiko ir su Seimo priimta Šeimos politikos koncepcija. Buvo deklaruoti geri norai, bet daugybė mano aplinkos žmonių, kurie yra išsituokę, pasijuto įskaudinti. Norėta parodyti teorinį gėrį, tačiau tik skaudžiai pabaksnota tiems, kuriems nepavyko įsisprausti į tą "teisingą paveikslėlį".

Be to, mano šeimoje šiandien yra taip, o rytoj gal išsiskirsiu, mano vaikai nueis šunims šėko pjauti. Tada jau bus galima diskutuoti: va kokia ji buvo feministė, bet neprižiūrėjo vaikų, vyras paspruko.

– Kodėl susidomėjote feminizmu?

– Tiesiog esu smalsi. Kai baigiau universitetą, apie feminizmą iš viso nebuvau girdėjusi. Kaip tik tuo metu Vilniaus universitetas pradėjo organizuoti pirmus lyčių studijų seminarus. Susipažinau su iš Kanados atvykusia lektore. Jai buvo nuostabu, kad pas mus lyčių santykiai viduramžiški. Visa ta "galanterija", kai bučiuojama ranka, padedama išlipti iš autobuso, aprengiamas paltas, praleidžiama pro duris, slėpė visišką moterų antrarūšiškumą.

– Juk tai tik pagarbos moteriai ženklai...

– Tai simbolinė pagarba. Ar mums reikia jos, ar tikro lygiateisiškumo? Man tokios pagarbos nereikia. Po tokiomis geromis manieromis slypi visiškas abejingumas.
Juk išlipančiai iš autobuso vaikinas ar vyras ranką paduos savo merginai, o ne kokiai senutei su maišais, mamai su vaiku. Vadinasi, tai pagarba ne bet kokiai moteriai, o tik tai, kuri yra tavo. Galbūt ta pati mergaitė, kuriai jaunikis paduoda ranką, netrukus iškišusi liežuvį tampys pirkinių maišus, dirbs kitus namų ruošos darbus, o jos vaikinas jausis labai patogiai. Reikia siekti normalios žmoniškos pagarbos, o ne specifiškai moteriškos.

– Kodėl žmonės nemėgsta feminisčių?

– Kai išgirstu sakant, jog žmogus nemėgsta feminisčių, visada paklausiu, ar kur nors matė bent vieną. Tada man dažniausia atsako, kad per televiziją matė Aušrinę Mariją Pavilionienę.

Tuomet klausiu, ar žmogus ją pažįsta. Atsakymas būna: "Ne, bet ji labai pikta." Atsakau, kad aš ją pažįstu asmeniškai ir žinau, kad ji puiki, daug pasiekusi moteris. Kartais kategoriška, kietai gina savo nuomonę, bet nemanau, kad moterys turi būti vien švelnios ir pritariamai linksėti galva.

Bėda ta, kad įsivaizduojame pažįstą žmones, kuriuos matėme tik televizoriaus ekrane, kur jie pateikiami vienpusiškai, ir apibendriname išvadas.

– Paprastai kokią nors idėją ginantys žmonės ir būna gana aktyvūs, rodosi viešumoje.

– Labai gerai. Tačiau ar mes galime iš vieno žmogaus daryti kokias išvadas? Juk ne.
Labai dažnai nesusikalbama, nes neišmanomas terminas "feminizmas". Jeigu mes dėl jo susitariame, tada galime diskutuoti. Tačiau feminizmo apibrėžimų yra be galo daug ir kiekvienas pasirenka sau priimtinesnį. Juokais sakome, kad feminizmo krypčių yra tiek, kiek pačių feminisčių. Todėl nėra tokio klausimo, į kurį vienareikšmiškai galėtume atsakyti: "Feministės mano, kad..." Čia tas pats, jeigu teigtume, kad visi lietuviai mėgsta cepelinus. Taip irgi klaidinga apibendrinti.

Pastaruosius 20–30 metų feminisčių judėjimas yra toks įvairus, kad liko labai mažai įvairių grupių jungčių. Vienos pasisako už ką nors, o kitos gali būti visai priešingos nuomonės. Tarkim, apie 1975-uosius feministės labai ryžtingai kovojo su pornografija. Dabar kita banga sako priešingai: reikia džiaugtis viskuo, pornografija nebūtinai išnaudoja ir neteisingai, vienpusiškai pristato moteris. Abiem požiūriams atstovaujama, o tiesa gal kur nors per vidurį?

– Tai tarp feminisčių nėra sutarimo?

– Be abejonės, nėra. Sutariama tik pačiu bendriausiu klausimu – kovos, kad būtų panaikinta moterų diskriminacija. O kokiomis formomis ta diskriminacija reiškiasi ir kaip reikia su ja kovoti, nuomonių yra begalė.

– Nejaugi Lietuvoje moterys vis dar diskriminuojamos?

– To nereikia nė klausti. Paimkite Statistikos departamento vidutinio darbo užmokesčio ataskaitą. Matysite, kas gauna mažiau, nes priklauso tam tikrai lyčiai. Nors Lietuvoje moterys yra geriau išsilavinusios negu vyrai. Todėl neverta nė ginčytis, kad diskriminacijos nėra.

– Tačiau moterys gimdo, augina vaikus, jie serga ir dėl to joms dažniau tenka imti nedarbingumo pažymas.

– Gerai. Paskaičiuokime. Per gyvenimą moteris Lietuvoje gimdo ne daugiau nei vieną du vaikus. Bent jau dauguma. Motinystės atostogos dažniausiai trunka iki vaikui sueina dveji metai, o sergantį jį gali slaugyti ir tėvas, nebūtinai mama. Tuo metu vidutinis statistinis vyras slidinėdamas kalnuose gali ne vieną kartą susilaužyti koją ir nedirbti tiek pat laiko.

Moteris, augindama vaikus, bent jau dirba naudingą visuomenei darbą. Nenormalu, kad 90 proc. namų ruošos darbų, už kuriuos niekas nemoka, nudirba būtent moteris. Sutinku, kad motina nuolat reikalinga mažam vaikui, bent kol jį reikia žindyti. Bet pažiūrėkite, kiek moterų ir nebemaitindamos krūtimi vaikus augina praktiškai vienos. Jokia gamta nenustatė, kad prieš Rugsėjo 1-ąją vaiką pas gydytojus dėl sveikatos pažymos turi nuvesti mama. Tačiau ji tai daro. Čia tradicijų klausimas, ne gamtos taip sutvarkyta.

Esi vyras, vadinasi, kaltas?

Algis Davidavičius, Lygių galimybių konsultantas

Gimsti vyru ir nesusimąstydamas perimi šios lyties elgesio standartus. Ir čia staiga atsiranda moterys, iš kurių tikiesi pagarbos tokiam vyriškumui, o šios jį kritikuoja.
Tačiau pats jautiesi neatsakingas už tas "nuodėmes", nes tiesiog esi išaugęs vyriškoje kultūroje. Tai kodėl asmeniškai turi būti atsakingas už tokius savo elgesio bruožus? Tačiau paveldėti bruožai nėra būtini asmens laimei, gyvenimo pilnatvei. Pats gali būti savo gyvenimo autorius, o ne gyventi pagal įskiepytas programas.

Norinčiam susidraugauti su feminizmu vyrui reikia nemažai drąsos. Nesakyčiau, kad visos feministės skatina tokią drąsą. Ko vyrai labiausia nemėgsta feminisčių kalbose? Tai abstraktaus vyrų kaltinimo visomis nelaimėmis, kurios persekioja moteris. Vien dėl to, kad esi vyras, esi kaltas. Tai tamsioji feminizmo pusė.

Dar vienas tamsus dalykas – iš vyrų reikalaujama jautrumo, mokėti reikšti emocijas. Tačiau kai moterys, taip pat mielosios feministės, susiduria su vyrų jausmais – ašaromis, emociniu skausmu, silpnumu, baime – jos pasimeta ir pradeda kaltinti nevyriškumu.

Taigi yra nemažai prieštaravimo tame buitiniame moterų pozicijos gynime, kuris stiprinamas ir akademinio feminizmo. Viena vertus, vyrai kaltinami ir stumiami keistis, kita vertus, tie jų pokyčiai nevisiškai remiami ar skatinami.

Vyrui, pasirengusiam nugyventi gyvenimą su feministe, reikia išsiugdyti tokius būdo bruožus, kurių ligšiolinė visuomenės kultūra mums nedavė. Būtent – gebėti suprasti ir balsu išreikšti savo jausmus, mokėti įsiklausyti į moterį, savo partnerę.
Tai sunkūs ir daugumai vyrų egzotiški įgūdžiai, kurių reikia valingai mokytis, nes nėra savaime duoti.

Griauname mitus

Mitas: feministės nešalina kojų ir pažastų plaukų.
Faktas: plaukų nuo šių vietų nešalina vadinamosios natūralistės.
Mitas: feministės nekenčia vyrų ir negimdo vaikų.
Faktas: daugelis feminisčių turi daugiau vaikų nei statistinės moterys, gyvena santuokoje.

Šiek tiek istorijos

Viso pasaulio feministės pavydžiai žvelgia į Skandinavijos šalis. Feminizmas čia tiesiog veši. Nieko nuostabaus – Skandinavijoje istoriškai susiklostė labai tam palankios sąlygos.

Šiuolaikinės moterys čia daug lengviau išsikovoja lygias su vyrais teises, nes nuo senų senovės jomis yra pasitikima kaip lygiavertėmis partnerėmis. Dar vikingų laikais, kai vyrai išplaukdavo užkariauti svetimų žemių ir parsivežti karo grobio, skandinavės likdavo pilnateisėmis namų šeimininkėmis.

Turėdamos galimybę tvarkytis pačios, skandinavės per amžius įgavo daugelį vyriškų teisių: planuoti bendruomenės gyvenimą, spręsti kylančius konfliktus ir sunkumus, parūpinti maisto. Po ilgų kelionių grįžę vyrai būdavo priversti susitaikyti su moterų įvesta tvarka, gerbti jų požiūrį.