Kauno valstybinio dramos teatro Ilgojoje salėje – durys su rankena iš vienos pusės ir ypatingas šeštuoju numeriu pažymėtos palatos pacientas.

Spektaklio režisierius ir psichikos ligonį įkūnijantis Rolandas Kazlas nebando keisti Antono Čechovo apysakos "Palata nr.6", tačiau pripažįsta, kad aklas kūrinio iliustravimas reikštų visišką žlugimą.

– Kaip Valstybinio jaunimo teatro aktorius atsidūrė Kaune?

– Kauno valstybinio dramos teatro vadovas pasiūlė sceną. Esu dėkingas jam ir visam kolektyvui už pasitikėjimą, suteiktą galimybę ir kūrybos laisvę. Šiais laikais, kai aplink tiek daug bedarbių, ar gali būti kas nors geriau už šansą nevaržomai kalbėti. Tokios progos negalima praleisti.

– Prieš vykdamas į Kauną žinojote, ką pasakysite šio miesto publikai?

– A.Čechovo apysaka "Palata nr.6", buvo vienas kūrinių, manyje palikęs gilius įspaudus. Jau seniai norėjau suvaidinti daktarą Raginą, tačiau gyvenimas viską sudėliojo taip, kad spektaklyje atlieku ligonio vaidmenį. Taip, važiuodamas į Kauną žinojau, ką pasakysiu į mane žvelgiantiems žmonėms, tai nebuvo atsitiktinumas. Žinojau, kad dramos teatras neturi didžiosios scenos, tačiau turi daug įdomių erdvių. Ilgoji salė mano sumanymui pasirodė tinkama. Pažiūrėkite, kokia netradicinė palata išėjo. Esu patenkintas tuo, kaip dirbo aktoriai. Tikiuosi, jie atleis, kad atlikau trigubą krūvį – tapau spektaklio inscenizacijos autoriumi, režisieriumi ir vieno pagrindinių vaidmenų kūrėju.

– Ką publikai pasakys pats spektaklis? Tai eilinė ligonio ir daktaro istorija ar kažkas daugiau?

– A.Čechovas yra didis žmogus, o jo darbuose paslėpti vaistai sergančiai visuomenei. Apsidairykite – aplink begalė sprendimų, mažai tikėjimo ir meilės. Žmonėms reikia atspirties taško. Šis spektaklis – bandymas susivokti pačiam savyje. Juolab kai dabar visi save kankina klausimais: kaip, kodėl ir kiek gyventi? Žiūrint paprasčiau – scenoje pateikiamas keistas atsitikimas iš gydytojo praktikos ir ne mažiau keista ligonio istorija. Abu jie ties riba. Vienas ją prieis anksčiau, kitas – vėliau. Pacientą ir daktarą kankina esminiai žmogaus būties, tikėjimo ir netikėjimo, gyvenimo, mirties ir nemirtingumo klausimai. Sutikite, šiais laikais reikia būti vienuoliu arba kareiviu. Arba tiesiog atitolti. Juk ir ligonis nepaliaujamai prašė paslėpti jį nuo žmonių, nuo niekšybės. Kaip viskas baigsis – įvertins žiūrovai, todėl kviečiu į mūsų palatą. Būkite ne ligoniai, o stebėtojai.

– A.Čechovo apysaka pelnė pasaulinę šlovę, ar susimąstėte, koks likimas laukia jūsų "Palatos nr.6"?

– Sunku pasakyti. Palaukime premjeros. Žiūrovas turi suprasti, ką vaidini ir apie ką spektaklis. Kartais medžiagą renkiesi pats, kartais medžiaga pasirenka tave. Aktorystė, režisūra – du skirtingi dalykai. Tai kaip butas ir namas, kurį statai. Pastarajam reikia nuolatinės priežiūros, jo juk nepaliksi tuščio. O butą užrakini ir gali išvykti. "Palata nr.6" man – didelis įvykis, norėčiau, kad tai būtų įvykis ir teatrui, ir žiūrovui.

– Kiek spektaklyje liko A.Čechovo ir kiek jame yra R.Kazlo?

– A.Čechovas yra genijus. Tik pagalvokite, kiek recenzijų, kiek knygų apie jį parašyta. Tačiau jei bandysi jį tik iliustruoti ir neturėsi ko pasakyti pats, gali viską pražudyti. Todėl atsakau: taip, spektaklyje yra dalelė manęs.

– Spektaklio lankstinuke dėkojate Žiegždrių psichiatrijos ligoninei. Už ką?

– Tik nemanykite, kad ten leidome kiauras dienas, norėdami išgyventi ligoninėje tvyrančias nuotaikas. Paprasčiausiai ši ligoninė mums skolino inventorių, kurį dabar matote scenoje: lova, spintelė, naktipuodis. Tiesa, pats ten taip pat buvau. Sutikau kelis ligonius, o jie manęs klausia: ką, jau ir tave čia paguldė?

– Spektaklį žadate rodyti ne tik Kaune?

– Šį klausimą spręs Dramos teatro vadovybė. Tačiau jei spektaklis publikai nepatiks – niekur nevažiuosime ir niekam nerodysime.

– Ar gali žmonėms nepatikti spektaklis, kuriame dominuoja R.Kazlo pavardė?

– Pavardė įpareigoja – kuo žinomesnis ir gabesnis esi, tuo labiau turi stengtis. Kas iš to, jei pavardė pritrauks, o salės duris žmonės užvers nusivylę tuo, ką matė. Taip, šiais laikais visi kovoja už žiūrovą ir bando jį privilioti įvairiais būdais. Kartais ir negarbingai – siekia tik išvilioti iš jo pinigus. Manau, kad su žiūrovais reikia elgtis kur kas pagarbiau.

– Geriausia padėka už vaidmenį: Auksinis scenos kryžius ar nuoširdus žiūrovo paplekšnojimas per petį?

– Gyvenime esu daug ką daręs: dirbau radijuje, televizijoje, teatre. Matau žmonių reakciją ir suprantu, kad jie neabejingi tam, ką aš darau. Jaučiu dėkingumą ir man tai ypač svarbu. Gyvenime visi darome klaidų, tačiau svarbiausia yra savo krypties žinojimas. Kai lieki ištikimas sau – ir kiti tai vertina.

– Jūs žinote savo kryptį?

– Aš esu aktorius. Jei žmonėms mano darbas padeda gyventi, išgyventi ir dar suteikia džiaugsmo – esu laimingas. Mano profesija – bendravimas.

– Bendravimas net tada, kai žmonės į jus žiūri kaip į juokdarį? Ar nevargina priklijuota etiketė?

– Nemanau, kad apie tai reikia kalbėti. Tiesiog kažkas mane nori tokį matyti.

KAS: premjera "Palata nr.6"

KUR: Kauno valstybiniame dramos teatre, Ilgojoje salėje (Kęstučio g. 62)

KADA: lapkričio 13, 14, 24, 25 d. 18 val.