Smagi iškyla keturkojų kinkiniais gali baigtis susidūrimu su žvėrimis ar traumomis

Vingiuotais ir klaidžiais miško keliais bėga Sibiro haskių kinkinys. Už jų – į triračio vairą tvirtai įsikibęs žmogus. Miške tyla. Girdėti tik keturkojų lekavimas ir griežtos komandos: „Pirmyn, pirmyn.“

Tai ne filmo epizodas ir ne atostogų Grenlandijoje ar Aliaskoje nuotrauka. Pakinkyti šunys pavasarį laksto ir Lietuvos miškais. Sunku nusakyti išgyvenimus, kai keturi šunys ir vadeliotojas tampa lyg vienas – vis daugiau lietuvių šunų mylėtojų žino tą jausmą.
Vieni pasivažinėjimą šunų pakinkytais vežimais vadina sportu, kiti – pramoga ar bendravimu su keturkojais.

Netikėtumai už kiekvieno posūkio

Kokie jausmai užplūsta lekiant šunų kinkiniu? Adrenalinas, azartas ir nežinomybė. Ir jaudulys – niekada nežinai, ar pavyks išvengti trasose pasitaikančių kliūčių, posūkių, ar pavyks suvaldyti šunis. „Nespėji suvokti, kas vyksta, o prieš tave iššoka šernas ar stirna. Įspūdingi pojūčiai“, – sakė daugiau nei ketverius metus taip laisvalaikį leidžiantis Hubertas Bliujus.
Staigmenos – neatsiejama šios veiklos dalis. Į minią skrieja ne tik nevaldomi automobiliai, bet ir šunų tempiami vežimai. „Kol kas pavyko išvengti didelių nelaimių. Būna tik komiškų situacijų. Kartą kinkinio vedeliotojas tiesiog ėmė ir iš įtampos apsidirbo“, – kvatojo miške prie Kernavės susirinkę vyrai. Kiek kartų valdydami kinkinius dalyviai krito, kėlėsi ar brovėsi per krūmus, jie jau neskaičiuoja – tokia kasdienybė.
Kol gyvūnų teisių gynėjai rėkia, kad tokia veikla – šunų kankinimas, pakinkyti Sibiro haskiai nė nesuloja. Šunų mėgėjai nepaliauja žavėtis tos veislės šunų energija ir gyvybingumu. „Jiems patinka bėgti. Pamatę kryžkelę jie atsisuka klausiamu žvilgsniu. Sustoję nebūtų laimingi“, – šypsosi H.Bliujus.

Ir sportas, ir pramoga

Prieš trejus metus pirmą kartą Sibiro haskį pamačiusi ir iškart prieraišumą šiems šunims pajutusi vilnietė Elina Šutienė šiuo metu be šių keturkojų neįsivaizduotų savo gyvenimo. Dabar ji augina du šunis: patiną Šafraną ir kalę Tosę. Guvi moteris prisipažįsta, kad jos numylėtinė – nesuvaldomo charakterio rusvo kailio Tosė. „Ši kalė nenustygsta tarsi filmo „Vienas namuose“ pagrindinis herojus. Ji veda visą kinkinį“, – glostė augintinį vilnietė. Kartais dėl to, kad šuo turi daug energijos, ji patiria ir nemažai vargo.
„Kai Tosė startavo, neišlemenau nė žodžio, – moteris prisiminė pirmą pasivažinėjimą su šunimis. – Dabar nebeprarandu amo.“ Pasivažinėjimas su šunimis jai tampa ne tik pramoga, bet ir sportu. „Tiesą sakant, raumenis labiau mankština ne vadeliotojai, o šunys“, – kalbėjo E.Šutienė, priklausanti šunų kinkinių sporto klubui „Aliaska“.
Tačiau klubo nariai profesionalais savęs nevadina, nes ir Lietuvoje, ir Latvijoje tokia veikla dar neįprasta.

Padeda instruktorius

Su kinkiniais važinėjamasi nuo rugsėjo iki gegužės, kol temperatūra neviršija 15 laipsnių. Siūloma važiuoti rogėmis, kai nėra sniego – triračiais.
Prisijungti gali ir pradedantieji. Jiems siūloma susipažinti su šunimis, išklausyti kursus. Kas nori, gali važiuoti su instruktoriumi.
„Iš pradžių duodame dideles roges, vėliau pakinkome porą šunų. Jei pavyksta įveikti kilometrą, kinkome dar 8–12 šunų ir skriejame miško keliukais. Važiuojame kartu: aš duodu komandas, o pramogautojai tiesiog gerai leidžia laiką“, – pasakojo H.Bliujus. Trasa paprastai nusidriekia apie 15 kilometrų, o į starto vietą grįžtama po trijų valandų.
Pasivažinėjimas su kinkiniais skirtas visiems žmonėms: šiai pramogai nesvarbu nei amžius, nei lytis. „Gali važiuoti ir dešimtmečiai, ir šešiasdešimtmečiai. Ir moterys, ir vyrai“, – sakė H. Bliujus.

Tinka slidininko apranga

Šunys – ne arkliai, nejaučia balso intonacijų – roges temps ten, kur norės. Todėl trasoje neišvengiama ir traumų. Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą ir stebėti kelią.
„Kinkomi skirtingi šunys: dominuojantys, išdykę, agresyvūs, tačiau juos sieja bendras tikslas. Keturkojai žino, kuris iš jų yra vedlys, ir šiam paklūsta. Kaip ir žmonių komandoje“, – aiškino H.Bliujus.
Ar reikia pasirūpinti specialia apranga ar priemonėmis? Jokių specialių reikmenų nėra. Tačiau įsigijusiems šunį tenka gauti pakinktus, nuo purvo saugančius akinius ir aptemptus drabužius. „Šiam sportui nėra specialių drabužių. Tenka derinti dviratininkų ir slidininkų aprangą“, – šmaikštavo H.Bliujus, ant galvos ryšintis skarelę, dėvintis aptemptas kelnes ir sportinio stiliaus striukę.