Egzotiški užsiėmimai - rūkyti taikos pypkę, statyti indėnišką palapinę - tipį, šaudyti iš lanko ir žaisti tradicinį žaidimą "Bizono kiaušiniai" - be to neišsiversdavo nė viena indėnų gentis.

Laiko mašina neišrasta, todėl būtų sunku persikelti į senuosius indėnų rezervatus ir savo akimis pamatyti, kaip ten gyventa. Vis dėlto yra viena galimybė. Ir ne Amerikoje, o Lietuvoje, Žalgirio kaime.

"Siūlome pasinerti į praeitį - pamatyti spalvingą indėnų gyvenimą, sužinoti, ką jie veikdavo, kai nekariaudavo. Susipažinti su išskirtine kultūra, apeigomis, tradiciniais žaidimais, spalvingais drabužiais ir scenografija" - šypsosi rudaplaukė Lietuvos "indėnė" Jolanta Bliuj. Apsilankiusiems indėnų gyvenvietėje labiausiai patinka statyti palapinę ir žaisti senovinį tradicinį futbolą.

40 min. - per tiek laiko 10 žmonių komanda turi perprasti indėnų palapinės statybos subtilybes - norint suręsti tvirtą būstą, reikia tvarkingai sustatyti ilgas kartis. Įpusėjus darbui neverta nuleisti rankų ir viską mesti - rezultatas nustebins. Ne veltui senovėje tipius statydavo tik moterys, o būstai nesugriūdavo ir siaučiant vėjams.

Indėnai kaimo viduryje pastatytoje palapinėje aptardavo svarbiausius reikalus, ypatingoje laužavietėje su dūmtraukiu kepdavo mėsą, rūkydami taikos pypkę žaisdavo tradicinius žaidimus. Tokioje palapinėje telpa 30-40 žmonių. Tai galima pamatyti ir Lietuvoje.

Vienas lauke - ne karys. Šis posakis puikiai apibūdina tai, kas vyksta lietuviškoje indėnų gyvenvietėje. Didžiausias dalyvių išbandymas laukia žaidžiant senovinį indėnų futbolą "Bizono kiaušiniai".

"Žmonės suskirstomi į dvi komandas. Du virve surištus kamuolius reikia įmušti į vartus. Tačiau kamuolių negalima liesti nei rankomis, nei kojomis - tik specialia lazda. Laimi ta komanda, kuri yra vieningiausia", - žaidimo subtilybes dėstė pramogos organizatorė.
Tačiau stengtis kuo greičiau laimėti nėra žaidimo tikslas. Gerokai svarbiau - teikti žinias apie indėnus. "Jaunimas žavisi indėnų kultūra. Kaip ir anksčiau, dauguma auga su knygomis ir filmais apie indėnus", - Jolanta su vyru Hubertu vaikystėje ir patys iš rankų nepaleisdavo knygų apie Amerikos čiabuvius.

---

Indėnų ri­tua­lai

Tai­kos pypkės rūky­mas

Re­gio­nas. Šiaurės Ame­ri­kos indėnų tra­di­ci­ja.
Reikšmė. Sak­ra­lus krei­pi­ma­sis į dangų, žemę ir pro­tėvius. Ta­ba­kas - tar­pi­nin­kas tarp ma­to­mo ir ne­ma­to­mo pa­sau­lio. Rūko­ma iš­jo­jant į karą.
Pro­ce­sas. Rūko­ma su­sėdus ra­tu prie lau­žo.
Ga­my­ba. Pypkė iš dviejų da­lių: ko­to ir gal­vutės. Gal­vutė iš ak­mens, ko­tas dro­žia­mas iš med­žio. Puo­šia­ma odos skiautė­mis, dyg­lia­kiaulės dyg­liais.
Puo­šy­ba. Pypkės ne­šio­ja­mos mai­še­liuo­se, pa­ga­min­tuo­se iš odos, puoš­tuo­se ka­ro­liu­kais ir siu­vi­niais.

Matės gėri­mas

Re­gio­nas. Pietų Ame­ri­kos indėnų tra­di­ci­ja.
Pro­ce­sas. Ge­ria­ma iš ka­li­ba­so in­do, pa­ga­min­to iš mo­liū­go, siur­bia­ma per šiau­delį.
Po­vei­kis. Stip­rus to­ni­zuo­jan­tis, at­pa­lai­duo­ja.

Indėnų apranga

Kaip rengėsi vyrai?

Kelnės. Dėvėdavo kailio atraižų bridžius, strėnjuostes, klostuotus sijonus arba ilgas kailines kelnes.
Kostiumai. Prerijų kariai dėvėdavo elnio odos švarkus, dekoruotus šermuonėlio uodegomis, kailiu, plunksnomis, siuvinėtus.
Batai. Tvirtos odos, lengvi mokasinai arba sunkūs "mukluk".
Galvos apdanga. Erelių plunksnų galvos apdangalas nešiojamas per karą. Kasdien - šermuonėlio kailiai.

Kaip rengėsi moterys?

Sijonai. Dėvėdavo ilgus sijonus, blauzdines. Po sijonais - bridžius.
Palaidinės. Švarkai, tunikos, skraistės, vientisos suknelės.
Galvos apdanga. Siuvinėti, puošti dantytomis kriauklėmis, karoliukais, gėlėti, smailėjantys apdangalai.