Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Keturiasdešimt košmariškų parų
2009-01-24
Parengė Julijanas Gališanskis
Gyvenimas dykynėje, kur negalioja jokie įstatymai, yra beveik toks pat trumpas, pavojingas ir gyvuliškas kaip Akmens amžiuje. Šiais laikais žmonės bando paragauti tokių įspūdžių dalyvaudami realybės šou "Robinzonai". Somalio kovotojų nelaisvėje 40 dienų ir 40 naktų išbuvę britas ir ispanas savo kailiu patyrė tikrą, o ne išgalvotą pragarą. Laimingos atomazgos sulaukęs ir namo grįžęs laikraščio "The Sunday Telegraph" žurnalistas papasakojo apie savo išgyvenimus.
Kelionė į kalnų slėptuvę
39 metų Colinas Freemanas ir 34 metų ispanas fotografas José Cendónas tik baigė savaitę trukusį žurnalistinį tyrimą apie Somalio piratus, kai ginkluoti vyrai, pasamdyti juos saugoti, staiga nukreipė į žurnalistus ginklus. Paskui ispano ir brito laukė alinanti dviejų parų kelionė į kalnus. Antrą naktį jie išseko taip, kad J.Cendónas puolė į neviltį. Prašydamas vandens, jis atsisakė eiti toliau ir sušuko ginklu grūmojantiems kovotojams: "Jeigu norite, galite mane nušauti!" Septyni kalašnikovais ginkluoti afrikiečiai supyko, bet vienas jų dingo tamsoje ir po 10 minučių grįžo su skardiniu puodu vandens. Po pirmo gurkšnio ispanas išspjovė mažą nudvėsusį driežą, bet godžiai išgėrė viską iki paskutinio lašo.
Pagrobtieji atsiduso, kai pasiekė siaurą tarpeklį ir pamatė urvus, kurie nuo šiol bus jų namai. Pirmasis jų buvo vos kelių metrų pločio, įėjimą užstojo dygliuotas krūmas – vienintelė augalinė gyvybės forma Somalio kalnuose. Kovotojai numetė ant žemės austą kilimėlį, ir įkaitai griuvo, pajutę palengvėjimą.
Tačiau jų širdyse nenumaldomai kirbėjo nerimas, ar kas nors sugebės juos čia rasti. Per ilgą kelionę jie nesutiko nė gyvos dvasios, išskyrus keletą ožkas ganančių piemenų. Bet jiems visiškai nerūpėjo, kad septyni ginkluoti vyrai vedasi du įkaitus užsieniečius.
"Urvai buvo puiki slėptuvė. Aš netgi tikėjausi, kad mus pasitiks pats Osama bin Ladenas", – pasakodamas prisiminimus ironizavo C.Freemanas. Tačiau įkaitams teko kęsti tik pagrobėjų ir retsykiais prabėgančių ožkų kompaniją.
Žmones suartino futbolas
Įėjimą į įkaitų urvą saugojo šiurkštaus veido jaunuolis, įžengęs į trečią dešimtį. "Tu. Iš kur tu?" – laužyta anglų kalbą paklausė jis. Įkaitai pasakė, kad yra iš Ispanijos ir Didžiosios Britanijos. C.Freemanas iš pradžių suabejojo, ar verta buvo atskleisti kilmės šalį, kuri kariauja Irake ir Afganistane. Tačiau nerimas akimirksniu išgaravo.
"Aaa, Britanija! – su šypsena tarė afrikietis. – "Manchester United". Liverpulis. Davidas Beckhamas. Thierry Henry."
"Taip, – atsakė britas, apstulbęs, kad tarptautinė futbolo kalba žinoma ir čia, Somalio kalnuose. – Thierry Henry. Iš Arsenalo."
Afrikietis nesuprantančiu žvilgsniu pažiūrėjo į C.Freemaną. "Thierry Henry, Barselona", – pasakė jis suraukęs antakius. Ispanas fotografas linktelėjo galva: "Taip, Thierry Henry pernai buvo parduotas Barselonai."
Abu užsieniečiai griebėsi už pilvų ir pradėjo kvatoti, pirmą kartą per kelias dienas. Somalio nusikaltėlis aiškina britui žurnalistui apie padėtį „Premier“ lygoje – situacija iš tikrųjų atrodė groteskiška. Pagrobėjui irgi pasidarė linksma. Jis išsišiepė, pirštu parodė sau į krutinę ir prisistatė: "Fraisalas."
Urvinio gyvenimo rutina
Užmezgę kontaktą su pagrobėjais įkaitai kiek nusiramino. Vyrai daug galvojo apie savo artimuosius, kurie net nežinojo, ar jie gyvi. Nerimą kėlė ir Afrikoje siaučiančios ligos. Gležnam vakariečiui lengva pasigauti maliariją arba dizenteriją, ypač gyvenant urvuose.
C.Freemanas ir J.Cendónas greitai priprato prie urvinio gyvenimo rutinos. 5 val. ryto juos pažadindavo pagrobėjų maldos ir burbuliuojantis suodinas virdulys. 7 val. įkaitai gerdavo arbatą iš savadarbių puodelių, padarytų iš supjaustytų plastikinių butelių, konservų dėžučių arba ananasų. Gėrimas buvo saldus, nes afrikiečiai į virdulį dėdavo du su puse puoduko cukraus.
Paskui įkaitai traukdavo pirmą dūmą. Pagrobėjai kasdien duodavo kiekvienam po penkias cigaretes. Europiečiai stebėjosi, kad Somalio kalnuose rūkomos "Rothmans" ir "Benson & Hedges". Ant pakelių puikavosi ES sveikatos direktyvos įspėjimas: "Rūkymas kenkia jūsų sveikatai."
"Bet tik ne tuo atveju, kai esi pagrobtas", – pagalvojo C.Freemanas, vėl grįždamas prie seniai, prieš 16 metų, mesto įpročio.
Visą likusį dienos laiką įkaitai mirdavo iš nuobodulio. Pagrobėjai neleido jiems nutolti nuo urvo daugiau nei kelis metrus. Neturėdami nei knygų, nei laikraščių, vyrai pasinerdavo į diskusijas apie darbą, politiką, kiną, literatūrą, o taip pat moteris ir seksą. Apie pastaruosius dalykus, beje, ispanas galėjo papasakoti daugiau nei britas.
Antrą savaitę nelaisvėje vyrai įsitikino, kad nuobodybė – išradimų motina. Su Fraisalu jie ėmė žaisti golfą: paprastais pagaliais bandė įvaryti citriną į žemėje iškastą duobutę. Įvynioję akmenukus į cigarečių foliją įkaitai pasidarė šachmatus ir žaidė jais ant plokščio uolos luito. Vėjas kartais nupūsdavo nuo "lentos" visas figūras, bet žaidėjai labai nenusimindavo. Jie turėjo marias laiko.
Personažai verti Holivudo
Laikui bėgant įkaitai susipažino ir su likusiais pagrobėjais. Vakariečiai išmoko kelias frazes somaliečių kalba, o pagrobėjus išmokė angliškai sakyti: "Kaip laikotės? Ačiū, gerai." Tiesa, C.Freemanui labai knietėjo išmokyti somaliečius kitokio atsakymo: "Ačiū, aš esu šunsnukis pagrobėjas."
Maždaug 30-ies Yusufas buvo grupuotės lyderis. Jis praleisdavo daug laiko skaitydamas Koraną, kurį su keliomis granatomis laikė nešiojamojo kompiuterio krepšyje. Boksininko sudėjimo Mousa, kaip suprato įkaitai, buvo jo dešinioji ranka.
Kiti grupuotės nariai nesakė savo vardų, todėl vakariečiai sugalvojo jiems pravardes. Liesą vaikiną su išsišovusiais skruostikauliais ir giliai įdubusiomis akimis jie pavadino Kaukole. Per pagrobimą jis grasino suvaryti kulką C.Freemanui į galvą, bet vėliau pasirodė esąs visai draugiškas. Tarp pagrobėjų taip pat buvo Šerpas – niūrus vyrukas, kalnų šlaitais laipiojęs taip vikriai, kaip ožka. Dar vieną afrikietį įkaitai pavadino Hobitu. Jis buvo žemo ūgio, turėjo garbanotą smailią barzdą ir aukštą rėkiantį balsą.
Pikčiausias įkaitams atrodė Senas Šunsnukis – neaukštas plikas vyriškis su siauromis akimis, kuris Holivudo filme puikiai suvaidintų piktąjį senelį, skriaudžiantį anūkus. Jis vadovavo europiečių pagrobimo operacijai, o stovykloje dalijo įsakymus jaunesniems grupuotės nariams, konsultuodamasis su Yusufu ir Mousa.
Svaiginantis laisvės gurkšnis
Artėjo metų pabaiga, ir vieną vakarą prieš eidamas miegoti C.Freemanas pajuokavo, kad padovanotų J.Cendónui kalėdinę kojinę, jeigu jos taip nesmirdėtų. Per visą nelaisvėje praleistą laiką vyrai neturėjo galimybės nei nusiprausti, nei pasikeisti drabužių. Žiūrėdamas į savo atvaizdą riebaluotame metaliniame šaukšte, C.Freemanas baisėjosi savo išvaizda. O J.Cendónas apžėlė taip, kad visi stovykloje jį pradėjo pravardžiuoti bin Ladenu.
Per daugiau nei mėnesį pagrobėjai maždaug 10 kartų skambino į Londoną ir per tarpininkus derėjosi dėl įkaitų paleidimo. Pagrobtieji nežinojo nusikaltėlių iškeltų sąlygų. Pagaliau sausio 4-ąją dar kartą paskambinus į Londoną somaliečiai perdavė įkaitus tarpininkams – vietos klano vadovams. Paskui vyrai buvo nuskraidinti į Kenijos sostinę Nairobį. Ten C.Freemanas karštai apkabino savo draugę Jane, atskridusią iš Londono jo pasitikti, ir pirmą laisvės naktį su likimo draugu J.Cendónu prisigėrė iki žemės graibymo.
Vietos gydytojas apžiūrėjo virus, jokių ligų nerado. "Ar nelaisvėje jus mušė, prievartavo, naudojo kitokias smurto priemones?" – paklausė jis, rankose laikydamas užrašų knygelę ir rašiklį. Britas ir ispanas pakreipė galvas ir žvilgtelėjo vienas į kitą. "Vadinasi, laiką praleidome nuobodžiai", – pagalvojo vyrai ir abu ėmė kvatoti, lygiai taip pat, kaip kvatojo per pokalbį su Fraisalu apie futbolą. Tik šįkart tai buvo tyras ir nuoširdus juokas.
