Iš užsienio spaudos

Kaip mirė Jurijus Gagarinas?

Paslaptinga kosminės eros didvyrio mirtis

Pirmojo pasaulyje kosmonauto vardu Rusijoje pavadinta daug gatvių ir mokyklų. Jo mirtis 1968 m. tapo tokio pat skaičiaus sąmokslo teorijų šaltiniu. Dabar pasirodė nauja peticija, reikalaujanti atnaujinti tyrimą.

Šiandieninėje Rusijoje nebemadingi stereotipiški tarybiniai stabukai, tokie kaip Leninas ar neįtikėtinai darbingas Stachanovas, kurį sugalvojo jo įpėdiniai. Jų paminklai nugriauti arba apleisti. Jų laimėjimai laikomi nesąmonėmis. Jų gyvenimo istorijos pamirštamos arba išjuokiamos. Liko tik vienas tarybinių plakatų didvyris – Jurijus Gagarinas.

Rusų pasididžiavimas

Jau vien tik jo vardas verčia rusus pūstis iš pasididžiavimo. Jo laimėjimai – legendiniai, jis unikalus tuo, kad liko aukščiau kankinančio šalies perėjimo nuo komunizmo prie kapitalizmo. Bet kuris rusų moksleivis pasakys, kad pirmasis į kosmosą skrido tarybinis kosmonautas. Ir kad jo skrydis „Vostok-1“ laivu, į Žemės orbitą paleistu 1961 m. balandžio 12-ąją, tapo TSRS pergale kosminėse lenktynėse. J. Gagarinas buvo vos 27 metų, kai jo vardas pasirodė pasaulio laikraščių antraštėse. Kolūkiečių sūnus ir pavyzdingas šeimos žmogus, turintis gerą humoro jausmą bei kino žvaigždės išvaizdą, jis greitai užvaldė žmonių protus.

Jo skrydis truko valandą ir aštuonias minutes ir tapo svarbiausia supervalstybių kosminių lenktynių gaire, nedviprasmiškai pademonstravusia, kad su TSRS reikia skaitytis.

J.Gagarinas įasmenino „homo sovieticus“, tapo tarybinio socializmo apogėjumi. Jis buvo produktas sistemos, kuri, kaip tuo metu Maskvoje tikėjo, turėjo įsiviešpatauti pasaulyje.

Kas prisimena Alaną Šepardą, pirmąjį Amerikos kosmonautą, pasiekusį orbitą tų pačių metų gegužės 5-ąją?

Šiandieninę Maskvą puošia sarkastiški garsiojo rusiško suvenyro, matrioškos, plakatai, tarsi įspėjantys praeivius, kad jeigu jie nebus atsargūs, Rusija nebeturės kuo didžiuotis. Toks cinizmas J. Gagarino neliečia. Jis toliau gyvena rusų atmintyje kaip vieno didžiausių triumfų priminimas ir kaip žmogus, kuriam jie jaučia nuoširdžią simpatiją.

Mįslė

Viena, kas temdo prisiminimus apie šlovingąjį rusų kosmonautą, - jo mirties aplinkybės. Pirmojo žmogaus kosmose likimą vis dar dengia paslaptis: keturiasdešimčiai metų praėjus nuo jo mirties, niekas taip ir nežino, kaip ir kodėl žuvo J. Gagarinas.

Ši mįslė rusus kamuoja taip, kaip amerikiečius klausimas, kas nužudė Dž. Kenedį, o princesės Dianos gerbėjus – kas sukėlė automobilio avariją, kurioje ji žuvo.

Aukštas pareigas einančių kariškių, kosmonautų, garsių lakūnų bandytojų, nelaimingų įvykių reikalų tyrėjų ir medikų grupė parengė peticiją, prašydama atnaujinti J. Gagarino žūties aplinkybių tyrimą. Netrukus dokumentas bus išsiųstas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir parlamentui.

Daugybė versijų

Pasirodė ir nauja kosmonauto žūties teorija. Ją paskelbė vienas dar gyvas vyriausybinės komisijos, kuri iš pat pradžių tyrė J. Gagarino mirties priežastis, narys.

Pliki tragedijos, kuri 1968 m. kovo 27 dieną įvyko netoli Maskvos, faktai jau seniai tapo visiems prieinami. J. Gagarinas ir jo aviacijos instruktorius Vladimiras Serioginas į įprastą testuojamąjį skrydį „MiG-15“ leidosi esant blogoms oro sąlygoms. Jie sėkmingai atliko planuotus manevrus ir pasuko nusileidimo juostos link, kai staiga nutrūko radijo ryšys su lėktuvu. Vėliau gelbėtojai „MiG“ nuolaužų rado miške, gilaus kraterio dugne. Abu lakūnai buvo negyvi, o jų kūnai stipriai sudarkyti. J. Gagarinas buvo tik 34-erių ir tuo metu vienas galimiausių kandidatų vadovauti tarybinės ekspedicijos išsilaipinimui Mėnulyje (1969 m. čia amerikiečiai aplenkė TSRS).

Regis, jo lėktuvas pradėjo „juodąjį pikiravimą“, iš kurio jau nebegalėjo išeiti, o pilotai, iš visko sprendžiant, jo nebegalėjo valdyti. Lenino ordino kavalieriaus ir Tarybų Sąjungos Didvyrio žūčiai ištirti buvo įsteigta vyriausybinė komisija. Išgirdę naujieną, žmonės verkė Maskvos metro. Tūkstančiai rusų kelias dienas stovėjo eilėje prie jo palaikų. Tyrime dalyvavo apie du šimtus ekspertų, tačiau šalies vadovas Leonidas Brežnevas uždraudė skelbti rezultatus, ir 30 tomų pranešimą padėjo į archyvą. Tardytojams uždraudė spausdinti savo išvadas – neva tai „nuliūdins“ šalį. Netrukus byla buvo pamiršta, nes tarybiniai tankai įvažiavo į Čekoslovakiją, norėdami nutraukti „Prahos pavasarį“.

Net ir J. Gagarino šeimai nepapasakojo, kas iš tikrųjų jam atsitiko. Po daugelio metų jo motiną Aną tai paskatino susidomėti, ar tik jo nenužudė brežnevinis režimas. Ši teorija gyvuoja ir šiandien.

J. Gagarinas, kurį laiką tapęs garsiausiu pasaulio žmogumi, palaidotas prie Kremliaus sienos, greta tokių žinomų tarybinių asmenybių, kaip Josifas Stalinas.

Metams bėgant sąmokslo teorijos dygo lyg grybai po lietaus. Aikštėn ėmė kilti ir įvairios oficialios teorijos. Pagal patį nešvariausią scenarijų abu pilotai prisigėrė degtinės ir nebevaldė lėktuvo. Kalbėjo, kad po triumfuojančio grįžimo į Žemę J. Gagarinui buvo sunku įprasti prie jį užgriuvusios šlovės, ir jis ėmė gerti. Tačiau oficialiame pranešime teigiama, kad nė vieno lakūno kraujyje alkoholio pėdsakų nerasta.

Kitos teorijos atrodė beprotiškos. Šnekėjo, kad jį pagrobė ateiviai; jis išgyveno per katastrofą ir 1990 m. mirė tarybinėje psichiatrijos ligoninėje; V. Serioginas juos abu pražudė, nes pavydėjo J. Gagarinui; J. Gagarinas inscenizavo savo mirtį ir pasidarė plastinę operaciją; jį numušė CŽV. Tyrėjai taip pat kėlė hipotezes, kad lėktuvas susidūrė su pašaliniu objektu, aerozondu ar paukščių būriu, tačiau ant fiuzeliažo neaptikta jokių pėdsakų, patvirtinančių šią teoriją. Nerasta ir variklių ar valdymo sistemos gedimų. Trumpiau tariant, katastrofą gaubė paslaptis.

Niekas negalėjo suprasti, kodėl du patyrę lakūnai nekatapultavosi iš lėktuvo. Rusijos žiniasklaida tuo metu pranešė, jog J. Gagarinas didvyriškai liko prie šturvalo, kad lėktuvas neįsirėžtų į netoli stovėjusią mokyklą. Tačiau nepateikta jokių šios versijos įrodymų. 1986 m. atliktame tyrime buvo spėjama, kad „MiG-15“ iš kurso išmušė turbulencija, kurią sukėlė viršgarsinis skraidymo aparatas, buvęs rajone.

Nauja teorija

Tai kartu su teorija, kad lėktuvas smarkiai nukrypo nuo kurso, norėdamas išvengti susidūrimo su aerozondu, tapo visuotinai pripažintomis įvykio versijomis. Dauguma šių dienų sulaukusių valdininkų sako, kad vietinio oro uosto aviacijos dispečerių tarnyba J. Gagarino mirties dieną buvo apverktinos būklės. Tačiau Igoris Kuznecovas, pirmosios vyriausybinės komisijos narys, buvęs tarybinis aviacijos inžinierius, iškėlė naują teoriją.

„Pagaliau priėjau esmę, - sakė jis Rusijos žiniasklaidai. - Pasitelkęs naujausias kompiuterines programas, galėjau atkurti lėktuvo trajektoriją ir tikslius judesius paskutinėmis minutėmis.“

„Aš visiškai atkūriau 37 metų senumo įvykius ir manau, kad radau tikrąją katastrofos priežastį.“ Pasak I. Kuznecovo, kažkas pamiršo kabinoje uždaryti ventiliacijos skydą, todėl joje sumažėjo slėgis, ir lakūnai prarado sąmonę. „Iš visko sprendžiant, - teigė jis, - tragedijos priežastis – žmogiškasis faktorius, vieno iš lėktuvą skrydžiui rengusių mechanikų nekompetentingumas.“

L. Brežnevo pavydas

I. Kuznecovas neatmeta ir sąmokslo galimybės. Tai gali sukelti naujų ginčų apie tai, ar J. Gagarino nenužudė brežnevinis režimas. Nors kosmonauto santykiai su Nikita Chruščiovu, kuris valstybei vadovavo istorinio skrydžio metu, buvo puikūs, santykiai su L. Brežnevu buvo kur kas šaltesni. Kalbama, kad tarybinį lyderį erzino J. Gagarino šlovė, visuomeniniuose renginiuose jis jausdavosi nustumtas į antrą planą. L. Brežnevas J. Gagariną laikė žmogaus, kurį jis nuvertė, kūriniu. Taip pat spėjama, kad partijos valdininkai vis labiau gėdijosi J. Gagarino elgesio išgėrus ir jo tariamo ištvirkimo. Pavyzdžiui, kartą, kai žmona Kryme vos neužtiko jo nusikaltimo vietoje su medicinos sesele, jis iššoko pro balkoną ir stipriai susitrenkė veidą.

Ištikimų gerbėjų legionas pareiškė, kad šiuos prasimanymus platina savi priešiškai nusiteikę žmonės ir užsienio istorikai, norintys diskredituoti vieną didingiausių Rusijos istorinių asmenybių. Galbūt tai teisybė, tačiau suokalbio teorijos šalininkai turi ir kitų priežasčių spėti, kad J. Gagarinas užsitraukė L. Brežnevo pyktį.

Manoma, kad jis nesėkmingai bandė sutrukdyti paleisti netvarkingą kosminį laivą „Sojuz“, kuriame 1967 m. žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas. Šis įvykis kažkada TSRS tapo didžiuliu konfūzu.

Reikalavimai

Praėjus 40 metų po tragiškos J. Gagarino žūties, Rusija siekia sužinoti tiesą. „Lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo mūsų nacionalinis didvyris, pirmasis planetos kosmonautas Jurijus Gagarinas ir jo instruktorius, lieka neatskleista, o jų žūties priežastys – nežinomos, - rašoma naujo tyrimo reikalaujančioje peticijoje. - Oficialios išvados iki šiol neišspausdintos. Vadinasi, teisiškai tyrimas nebaigtas.“

Dar neaišku, ar mes kada nors sužinosime tiesą apie J. Gagarino – žmogaus, kurį priėmė Anglijos karalienė, kuris apvažiavo visą pasaulį ir išdrįso leistis ten, kur prieš jį nesilankė nė vienas žmogus, mirtį. Dabar, kai Rusijai labiau nei kada nors reikia didvyrių, galinčių nešti vilčių ir lūkesčių naštą, žmogaus, kurio valandos trukmės kelionė į žvaigždes iš kolūkiečio sūnaus pavertė jį tarybiniu dievaičiu, likimas ramybės neturės.

„The Independent“,
Didžioji Britanija