Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Haitį vėl sukaustė baimė ir kančia
2010-10-27
Už Šv. Mikalojaus ligoninės vartų, ant kurių ranka užrašyta "Tik skubiais viduriavimo atvejais", atsiveria niūrus vaizdas – choleros epidemijos epicentras.
Apimti nežinios
Daugybė vaikų ir suaugusiųjų guli arba klūpi kiekviename laisvame lopinėlyje, išvarginti pilvo skausmų ir dehidracijos. Šalia pacientų stovi kibirai, jiems į venas leidžiami vaistai. Žmonių gyvybė kabo ant plauko, bet aplink tvyro keista ir netgi klaiki ramybė.
Martila Joseph nusprendė ją nutraukti. Pirmadienį ji plūsdama ašaromis rankose sūpavo nejudančią dukrą.
"Nežinau, ar mano vaikas išgyvens", – tarė moteris, o vieno paciento žmona iš karto puolė jos tildyti.
"Tu pasiekei ligoninę, vadinasi, ją išgelbėjai", – sakė pašnekovė.
Gydytojai veiksmingai dirba
Iš tiesų ligoninių gydytojams pavyksta išgelbėti 90 proc. pacientų. Štai kodėl Haičio valdžia ėmė stiprinti vietos ligonines ir steigti choleros centrus visame šiauriniame Artibonito regione. Infekcija čia labai paplitusi ir ją būtina pažaboti, kad ji neišplistų toliau.
"Ji kelia mirtiną pavojų ir gali sparčiai plisti, – sakė Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorius Nigelas Fisheris, stovėdamas prie uždengtos palatos vietos ligoninėje. – Bent jau čia turime galimybę šiek tiek stabilizuoti padėtį."
Tarptautiniai specialistai teigia, kad tokio choleros protrūkio, koks įvyko Haityje, nebuvo įmanoma prognozuoti.
Pirmadienis buvo palyginti gera diena: per 24 valandas nuo choleros mirė tik šeši žmonės. Pirmomis epidemijos dienomis žuvo 200, antradienį mirtinai pavojingos ligos aukų skaičius pasiekė 259. Tačiau dar 3 tūkst. žmonių serga, dauguma jų – Artibonito regiono gyventojai.
"Plaukitės rankas!"
Sen Marko miestelis atsidūrė epidemijos epicentre, visus įvažiuojančius pasitinka didžiulis plakatas su užrašu "Plaukitės rankas!". Bet tai nėra miestas vaiduoklis, kur žmonės sėdi pasislėpę namuose. Gatvėmis laksto mergaitės, vilkinčios mokyklines uniformas, prekiautojai lenda į akis taip pat įkyriai, kaip įprastai.
Prie durų į Šv. Mikalojaus ligoninę garsiakalbiai ritmingai, netgi šventiškai skelbia: "Nėra gyvenimo be sveikatos, ir nėra sveikatos be higienos."
Visi pacientai ir lankytojai prieš įeidami turi žengti ant chloru nupurkšto porolono paviršiaus ir nusiplauti rankas. Čia kasdien galima pamatyti 600 žmonių, kurie kenčia nuo viduriavimo ir nuolat vemia. Organizacija "Gydytojai be sienų" padeda atlaikyti krūvį Šv. Mikalojaus ligoninėje, kuriai kartu vadovauja Haičio vyriausybė ir Jungtinėse Valstijose įsikūrusi organizacija "Sveikatos partneriai".
Motina spėjo laiku
Tiek lauke, tiek viduje pacientai guli kiekviename kampe – ir ant suolų, ir ant vaikiškų lovelių, ir ant grindų. Tarp jų zuja sanitarai, kurie purškia chloruotas medžiagas. Prie kiekvieno paciento budi artimieji, jie baido muses, šluosto ligoniams kaktas ir vandeniu girdo sergančius mylimuosius.
Gerda Pierre be ypatingo jaudulio papasakojo, kaip jos keturmetis sūnus Gasneras po vidurnakčio pradėjo žiaukčioti. Berniukas sėdėjo ant suolo, galva buvo apvyniota šlapiu rankšluosčiu. Vaikas buvo išblyškęs, bet šypsojosi.
"Mūsų rajone daug žmonių žuvo nuo viduriavimo ir vėmimo, – sakė G.Pierre ir pažvelgė į vyrą, kuris klupinėdamas išėjo į kiemą ir nugriuvo. – Bet aš nesijaudinu. Aš atvedžiau sūnų čia taip greitai, kaip tik galėjau."
Tiesia pagalbos ranką
Įvairios šalys siunčia į Haitį patyrusius medikus ir vaistus, stengdamosi padėti valstybei, dar neatsigavusiai nuo pražūtingo žemės drebėjimo šių metų sausį.
Už keliasdešimties kilometrų nuo Sen Marko pluša Kubos medikų brigada, o Bolivijos kariai šalia stato 100 lovų kliniką.
"Štai čia yra gero darbo pavyzdys – jie turėjo 400 pacientų, tik dešimt jų mirė", – sakė Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorius N.Fisheris.
Su juo dirbanti atstovė spaudai Imogen Wall sakė, kad labai išsigando atsidūrusi šioje vietoje, kuri nebuvo nuniokota žemės drebėjimo, bet vis tiek priversta išgyventi didelį siaubą.
"Ar galėtų nelaimės pagaliau palikti ramybėje šią šalį?" – retoriškai klausė moteris.
