Lietuva bandys įrodyti, kad ir ji turi savo stiprų balsą Europos Sąjungoje. Nuo to, kaip tai pasiseks padaryti, gali priklausyti tolimesnė lietuviškos diplomatijos raida.

Šiandien Liuksemburge susirinkę ES užsienio reikalų ministrai gali sulaukti savo kolegos iš Lietuvos Petro Vaitiekūno akibrokšto. Jis žada vetuoti mandato pradėti ES ir Rusijos derybas dėl bendradarbiavimo sutarties suteikimą.

Tokį žingsnį mūsų diplomatijos vadovas ketina žengti, jeigu bus ignoruojami Lietuvos reikalavimai įtraukti į derybų su rusais darbotvarkę mums itin svarbius klausimus. Tai ir energetinis saugumas, ir bendradarbiavimas teisėsaugos srityje, ir padėtis Gruzijoje bei Moldovoje, kuriose Rusija turi savų interesų, trukdančių šioms šalims tęsti provakarietišką orientaciją.

Diplomatai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos pozicija nėra radikaliai priešiška sutarčiai su Rusija, kuri esą yra labai reikalinga. Jeigu į Lietuvos reikalavimus bus atsižvelgta, mandatas deryboms gali būti suteiktas. Tačiau maža vilties, kad būtent taip ir atsitiks, nes nėra taip paprasta gauti likusių 26 ES valstybių sutikimą įtraukti į mandatą Lietuvos keliamus klausimus.

Kitos ES valstybės irgi turi savų problemų santykiuose su Maskva. Kai kurios jų sutampa su Lietuvos keliamais klausimais. Labai patogu, kai viena ES valstybė sutinka pabūti buldozeriu, stumiančiu reikalavimus Rusijai. Tada kitoms belieka už to buldozerio atsistojus laukti, kaip sureaguos kita derybų pusė arba kaip bus sprendžiamos keliamos problemos.

Iki šiol tokia kovotoja su Maskva buvo Lenkija. Dabar estafetę perima Lietuva.

Ar Vilniui naudinga stabdyti ES ir Rusijos susitarimo parengimą?

Politikai ir politologai vienu balsu tvirtina, kad Lietuva taip įrodo ginanti savo interesus, nesibaimindama net ir Rusijos pykčio protrūkio. Be to, šitaip Lietuva parodo galinti turėti lemiamos įtakos vykdant bendrą ES užsienio politiką. Toli gražu ne kasdien tokia proga pasitaiko.

Bet neaišku, ar šis akibrokštas pavyks ir bus rezultatyvus. Jeigu pavyks, tada lietuviška diplomatija išties dar ilgai turės kuo girtis.

Tačiau visa ši istorija gali pavirsti ir tik į trumpalaikį bei nerezultatyvų Lietuvos „pasispardymą“. Mūsų šalies diplomatų narsa gali išgaruoti, tarkime, išgirdus ES pagrasinimus nenusileisti sprendžiant kokius nors kitus mums svarbius klausimus. Tuomet beliks tik skėstelėti rankomis ir dar kartą konstatuoti, jog esame maži ir neįtakingi, pastatyti „į savo vietą“ ir „praleidę progą protingai patylėti“.