Naujosios Vyriausybės vežimas barška ir jei ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), matyt, išmėtytų visus ratus, palikdamas Lietuvą vieną galuotis su nedarbu, nemokšomis vaikų ugdytojais, valdiškų įmonių vadovais. Tai žinia, kurią pastarosiomis dienomis visuomenei skleidžia SADM viešųjų ryšių skyrius.

Nepraėjo nė mėnuo, kai SADM gelbėjo Lietuvą nuo neva paniką dėl galimybės pavėlinti senatvės pensijas keliančios žiniasklaidos, o ministras jau užsimojo apginti šalies vaikus nuo ginčytino lyčių lygybės projekto, bedarbius – nuo Lietuvos darbo biržos vadovo. Ministro iniciatyva svarstoma galimybė sumažinti valstybės įmonių ir jos valdomų bendrovių vadovų atlyginimus. Šiuo nutarimo projektu, parengtu pagal Vyriausybės "Krizės įveikimo plano" nuostatas, siekiama jų darbo užmokestį sumažinti taip, kad pastarasis nebūtų didesnis nei rinkoje.

Kuo paaiškinti tokį ministro Rimanto Dagio suaktyvėjimą – gerais darbštaus valstybės vyro ketinimais ar agresyvia viešųjų ryšių kampanija? Norėtųsi pažymėti pirmąjį atsakymo variantą ir tikėti, kad SADM pagaliau susirūpino ne vien, kaip patuštinti valstybės biudžetą "socialinėms reikmėms", bet ir ieško būdų, kaip suderinti rūpestį ir mokesčių mokėtojais, ir bendru mokesčių katilu. Tačiau abejonių dėl SADM veiksmų yra tiek daug, jog ranka pati siekia dėti paukščiuką ties antruoju atsakymo variantu.

Apie tai, kad diskusiją dėl jau senokai parengtos "Gender Loops" metodinės medžiagos sukėlė ne ši ministerija, bet Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jau rašėme. Pastaroji organizacija galėtų prisiimti laurus ir dėl to, kad apskritai sukėlė diskusiją ir atkreipė visuomenės bei valstybės institucijų dėmesį į ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbą. Betgi ne, tą skuba daryti SADM. Kad žiniasklaida neimtų galvoti kitaip, anądien ji buvo informuota atskiru pranešimu spaudai. Paprašytas apibūdinti valstybės institucijų reakciją į šią skandalingą istoriją, R.Dagys atsakė: "Pirmoji sureagavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, po jos sekė Švietimo ir mokslo ministerija". Gal kad nuopelnų neprisiimtų kolega Gintaras Steponavičius, jau spėjęs priskirti sau iniciatyvą dėl darbo grupės šiam klausimui sukūrimo?

Ačiū R.Dagiui, kad sužinojome, koks negeras Lietuvos darbo biržos (LDB) direktorius. Demaskavo, jog Vidas Šlekaitis "nerūpestingai ir aplaidžiai atliko savo pareigų aprašyme nustatytas funkcijas, neužtikrino, kad būtų laikomasi Vyriausybės nutarimo "Dėl tarnybinių automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo biudžetinėse įstaigose", taip pat kitų teisės aktų".

Kad LDB ilgainiui buvo pavirtusi valstybe valstybėje, seniai buvo galima matyti, tačiau to R.Dagys kažkodėl nematė būdamas Seimo antikorupcijos komisijos pirmininku. Gal kad niekad neskaitė ir 2008-ųjų birželį paskelbtų Valstybės kontrolės išvadų, kuriose, be kita ko, kalbama ir apie mažėjant nedarbui neproporcingai išaugusį LDB biudžetą, aktyvios darbo rinkos politikos priemonių neefektyvumą; tai, kad per beveik du dešimtmečius LDB taip ir nesukūrė sistemos nedarbo lygiui mažinti ir bedarbių sumažėjo tik ekonominių emigrantų, o ne V.Šlekaičio dėka? O apie tai, kad LDB nepagrįstai gražina profesinio mokymo rezultatus, kontrolieriai paskelbė dar 2003-iaisiais.

Jei dėmesys į valstybės kontrolierių pastabas būtų atkreiptas laiku, tikėtina, kad nauja nedarbo banga nebūtų smogusi taip skaudžiai. Juoba kad kai kurių valstybės kontrolierių nurodytų trūkumų LDB nepaiso iki šiol. Pvz., bemaž pusę milijono litų iš Užimtumo fondo kasmet 2006 m., 2007 m. gavusi leidybos grupė "Darbo biržos naujienos" gyvuoja iki šiol, net ir finansiniu sunkmečiu. O gal socialinės apsaugos ir darbo ministras niekad net nevartė spalvoto šios grupės leidinio "Darbo biržos naujienos"?