Savaitgalį Pekine prasidėjo parolimpinės žaidynės. Jose Lietuvai atstovauja beveik 30 sportininkų. Po palydų, kuriose dalyvavo šalies Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo nariai, spaudos puslapių užkaboriuose pasirodė vos kelios kuklios žinutės, keli trumpi reportažai televizijoje bei radijuje. Ir viskas, tyla.

Į Pekiną neišvyko nė vienas mūsų šalies spaudos ar televizijos žurnalistas, fotografas ar operatorius. Tarsi dvi savaites trunkančios žaidynės nė nevyktų. Tiesa, pasirodo viena kita žinutė internetinėje erdvėje ar spaudoje. Tarsi į Pekiną būtų išvykę ne sportininkai, o turistai.

O didžiuotis turime kuo, nes tarp Lietuvos delegacijos dalyvių ne vienas garbingas vietas pasaulio ir Europos čempionatuose užėmęs sportininkas, pretenduojantis į medalius ir Pekino parolimpinėse žaidynėse. Tokiomis visiško žiniasklaidos ignoravimo aplinkybėmis Lietuvoje likusiems sportininkų artimiesiems belieka tik pasvajoti apie tiesiogines varžybų, kuriose dalyvauja lietuviai, transliacijas. O ar tik kaip tik tokia situacija nėra erdvė nacionaliniam televizijos kanalui parodyti kitokį standartą?

Ko gero, ne, juk parolimpinės žaidynės neturi nieko bendra su verslo logika ir, pradėjus vadovauti Audriui Siaurusevičiui, itin išryškėjusia šios televizijos komercine linija.
Kas norės žiūrėti neįgaliųjų sportininkų rungtynes? Kas norės reklamuotis per transliacijas? Akivaizdu - parolimpiada komerciškai nenaudinga. O pažiūrėti ir pasimokyti yra ko.

Tarp negalią turinčių sportininkų patekusius sveikuosius pribloškia pirmųjų dvasios ir kūno stiprybė. Pavydėtinas užsispyrimas, valia ir dvasios jėga, su kuria jie, nepaisant netektų rankų, kojų ar regos, įveikia kliūtis. Atrodo nesuvokiama, kaip žmogus, neturintis rankų ir vienos kojos, gali dalyvauti plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje. Pirmąkart išgirdęs nė įsivaizduoti negali, kaip žaidžiamas aklųjų riedulys.

Be jokios abejonės, čia aprašytiems žmonėms nereikia užuojautos ar dirbtinio dėmesio, jie įpratę kovoti ir nieko negauti lengvai. Valstybė tik simboliškai remia negalią turinčių sportininkų pasirengimą, ženklesnės paramos gali tikėtis tik jau rezultatų pasiekę sportininkai, tačiau kaip jų pasiekti, jei nėra sąlygų sportuoti? Sunku rasti atsakymą, kodėl mes ignoruojame turinčiuosius negalią, kodėl nesimokome iš jų, kodėl vis dar stengiamės nustumti į tolimesnį mūsų gyvenimo kampą.

Viename reportaže neįgaliųjų atstovė apie neįgaliųjų integraciją visuomenėje pasakė labai taikliai: neįgalieji pakankamai žino ir mato sveikųjų gyvenimą, dabar reikėtų sveikuosius integruoti į negalią turinčių žmonių pasaulį.