“KLAIPĖDOS” APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Tylos garsai, arba Svajonės apie ramybę

Socialinių mokslų daktaras

Vadinamieji eurostandartai dabar reikalauja, kad per kelerius metus visi gaminami automobiliai turėtų signalizaciją, kurią įjungiant ar išjungiant nesigirdėtų įprasto mums “pypt pypt”. Kitas standartas – tyliai, be trinktelėjimo užsidarančios automobilių durelės. Yra ir kitų reikalavimų, tačiau jau vien iš to, kas auksčiau parašyta, yra aišku, kad tie eurostandartai reikalauja iš automobilių gamintojų maksimaliai sumažinti mašinų keliamą triukšmą. Ypač daug dėmesio skiriama tam, kad automobiliai kiek galima mažiau triukšmo keltų rytais ar vakarais, kada dalis gyventojų jau ilsisi, o dalis dar tik grįžta namo, arba kai vieni jau vyksta į darbą, o kiti dar miega.

Auskarai asilui

Aišku, Lietuvoje tokie reikalavimai sukelia tik juoką, nes baisioje kasdieninėje kakofonijoje tas signalizacijos pypsėjimas ir užsidarančių automobilio durelių garsas yra toks niekingai mažas dydis, kad apie tai neverta net rimtai kalbėti. Tačiau europinė tendencija yra labai aiški – žmogaus veikla turi būti kuo tylesnė. Galiu drąsiai teigti, kad bent iki šiol Lietuvoje buvo einama priešinga linkme.

Ko žmogus važiuoja į gamtą? Ko jis ten ieško? Be abejo, to, ko labiausiai trūksta mieste: gamtos garsų, ramios aplinkos, susikaupimo ir tylos. Vadinamasis kaimo turizmas ir užgimė kaip alternatyva miesto triukšmui, gaudesiui, dirbtinių garsų dominavimui. Deja, gera idėja jau dabar sparčiai degraduoja, dar neseniai ramybės salomis buvusios kaimo sodybos sparčiai virsta tokiomis pat triukšmingomis vietomis kaip miesto viešbučiai arba kavinės.

Kiekvienais metais savaitei išvykstu į kokią nors kaimo poilsio sodybą. Tačiau kur tu benuvyktum - ar į Žemaitijos nacionalinį parką, ar į Dzūkijos miškuose paskendusių kaimų ramybę, geriausiu atveju atgaivą rasi tik pirmas keturias savaitės dienas. Penktadienį kaimus užplūsta jauni asmenys, kuriems nėra jokio skirtumo, ar čia kaimo sodyba, ar diskoteka. Atvažiavę tuojau pat atveria automobilių dureles ir visu garsu paleidžia muziką, o pagėrę – ir visiškai pasiunta. Baisus triukšmas iki paryčių žmonėms ne tik neleidžia miegoti, bet apskritai apie buvimą šalia sunku kalbėti. Štai tau ir poilsis!

Ko reikia grūstis į gamtą, jei ta gamta jiems reikalinga kaip asilui auskarai, taip ir lieka neaišku. Dabar ypač jauni žmonės ne tik nebevertina natūralių gamtos garsų, bet jau nebepajėgia suprasti, kad dar yra žmonių, kuriems paukščių čiulbėjimas, vabzdžių dūzgimas, upelio čiurlenimas yra žymiai didesnė vertybė už pačias tobuliausias R.Cicino ar Britni Spyrs dainas, kurių, beje, gali iki soties prisiklausyti ir grįžę į miestą. Bet kad nebeturi žmonės elementraus supratimo. Inercija, stereotipinis elgesys, kada net išsituštinti negali, jei ausyse niekas nebumbsi ir nedžeržgia, paverčia juos triukšmo vergais, visiškai priklausomais nuo kasdieninės rutininės beprasmybės.

Muzika kaip priedas

Klaipėdoje, Daržų gatvėje, atsidarė arbatos klubas “Tylos garsas”. Prasmingas ne tik pavadinimas, daugeliui mūsų primenantis seniai jau užmirštą tiesą, kad tyla taip pat yra garsas, bet ir tai, kad tai bene vienintelė miesto viešo susibūrimo vieta, kur žmogus nekankinamas muzikiniu triukšmu. Visur kitur, kur tik neužsuksi, nuo to triukšmo raitosi ausys. Kartais užėjus į kokį nors barą dar esti tylu, bet vos tik padavėjai pamato klientą, tuojau pat paleidžia muziką. Ir nesvarbu, kad tu atėjai pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti. Muzika tau kaip sovietmečiu būdavo “nagruzka” prie kokios nors kokybiškesnės prekės. Ir tu gali ant kelių atsiklaupęs maldauti, su ašaromis akyse prašyti, galiausiai rėkti, kad “dėjai skersą” ant tos muzikos, vis tiek neišjungs ir nepritildys. Rodos, kad gyvename gūdžiu pokario laikotarpiu, kai visame mieste tėra tik viena garso aparatūra ir tik čia tegali pasiklausyti muzikos garsų.

Bet juk niekur pasaulyje nėra išsikerojusi tokia samprata, kad jei žmogus ateina į barą, tai tik muzikos klausytis. Kitur restoranų ir barų savininkai kažkaip suvokia, kad muzikos klausymas yra pakankamai intymus dalykas, ir ji visiškai nedera srebiant barščius arba kramtant mėsą. Galop didžioji dalis žmonių į barus renkasi tikrai ne muzikos klausytis, bet pabendrauti, dalykinių reikalų spręsti, paprasčiausiai ramiai pasėdėti. O koks gali būti dalykinių reikalų sprendimas, jei kalbėdamas su kolega, turi žviegti kaip skerdžiamas paršas, idant perrėktum garsiai paleistą muziką. Teko būti daug kur, esu aplankęs ne vienos pasaulio valstybės barus, tačiau niekur neteko sutikti žmonių, kurie manytų, jog jei jau pas juos apsilankei, tai būtinai tave turi pritrenkti muzika.

Gyvenimas muzikiniame pragare

Aišku, visur tylu negali būti, reikalingos vietos, kur garsios, o ir ne tik garsios muzikos mėgėjams širdis atlėgtų: žmogui turi būti suteikta laisvė rinktis. Deja, dabar jos nėra, nes standartas visur vienas – normalią žmogaus psichiką slopinantis garsas.

Ir tiesiog gaila klausytis žmonių skundų, kad jie nei dieną, nei naktį nuo “muzikuojančių” viešojo girdymo taškų, išneštų dabar į gatvę, neturi nė minutės ramybės. Štai kad ir prie buvusio “Vaivos” kino teatro gyvenančių žmonių nesibaigiančios negandos. Tik kelios valandos ramybės per parą, visas likęs laikas – muzikinis pragaras! Kur rasite pasaulyje tokią tvarką, kad po gyventojų langais visą dieną skambėtų muzika? Juk ne visi žmonės dieną dirba! Yra senukų, pensininkų, vaikų, ligonių, galiausiai tie, kurie dirba vakarais arba naktį, dieną ilsisi. Vadinasi, jie jau yra ne žmonės, nes kažkam šovė į galvą prisivilioti klientų leidžiant muziką. Bet tai juk yra tokia elementari savivalė – bendro gyvenimo teisių bei taisyklių pažeidimas, kad net gėda apie tai šnekėti.

Miesto taryba šiais metais svarstė ir gerokai apkarpė mėgėjų bet kur ir bet kaip muzikuoti teises. Vasara parodė, kad numatytos priemonės buvo per silpnos, o kontrolė visiškai neveikė. Be abejo, prie šito klausimo teks grįžti, nes kiekvienam normaliam, dirbančiam, o ne tik nuolat besiilsinčiam piliečiui yra aišku, kad triukšmą kelti viešoje vietoje juoba šalia gyvenamųjų namų, ir dieną, ir vakare galima tik esant labai ypatingoms progoms. Tikiuosi, miesto tarybos nariai, kad ir labiausiai liberaliai nusiteikę, atsilieps į gyventojų skundus. Taip po truputį gal ir įprasime gerbti žmogaus teisę į ramų gyvenimą. Tada ir reikalavimas be tirukšmo uždaryti automobilio dureles neatrodys bepročio “išmislas”.