Net ir nenoromis ima atrodyti, kad nesame nusipelnę tų vertybių, kurias paveldėjome iš tūkstantmetės savo istorijos.

Žodžių ir interesų konfliktai dėl senamiesčių užstatymo, dvarų atstatymo, autentiškų detalių kultūros paveldo objektuose išsaugojimo – kiekvienas jų kaip ir daugybė mažų nesusipratimų, išsprendžiamų vienam kitam privačiam asmeniui kyštelėjus valdininkui kokį kelionių žurnalą su "sena skola" vokelyje, byloja, kad teises į savo kultūros paveldą perėmėme būdami tam nepasirengę.

Esame nesupratę esminės tautos gyvavimo tiesos: tai, ką radome gimę, yra ne mūsų, o tų, kurie gyvens po mūsų. Mes esame tik naudotojai, mokestis už nuomą – garantija, kad visa bus išsaugota.

Jei kalbėtume vien "Excelio" kalba, drįstume paveldo objektus vertinti pagal svorį pasaulinės kultūros kontekste ar amžių, visoje Lietuvoje jų tikrai priskaičiuotume mažiau nei kokioje Romoje. To, kas pas mus yra sena ir mums atrodo unikalu, kaip sakytų eilinis išpardavimų turistas, kur nors Atėnuose po kojomis voliojasi.

Senumu ir dėl įvykių, kurių dekoracijomis buvo lemta būti, Egipto piramidės, Koliziejus ar Jeruzalė – nepralenkiami. Ar dėl to yra menkesnė Lietuvos bažnyčių, piliakalnių, senamiesčių, atsilaikiusių net ir prieš smarkias laiko upės bangas, vertė? Ugnies nusiaubto Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblio fone atrodo, kad absoliuti dauguma mūsų į šį klausimą atsakytų "taip".

Kol vyksta tyrimas, nėra aišku, kas įskėlė pirmąją kibirkštį, prarijusią ką tik restauruotą Tytuvėnų vienuolyno stogą ir daugybę po juo buvusių vertybių. Reikia manyti, kad artėjančių rinkimų jaukas neleis politizuotoms institucijoms neįvertinti klaidų, kurios, tikėtina, galėjo būti padarytos tvarkant ansamblį. Vilkimės, kad bus įvertinti ir teisės aktai, galintys trukdyti tvarkyti paveldo objektus taip, kaip reikalauja tautos sąžinė. Tik vienos istorijos (ne)laiminga pabaiga nepakeis mūsų požiūrio į savąjį paveldą.

Lietuvoje esančias kultūros vertybes galima apdrausti nuo gaisrų ir gaivalų, naujam stogui pinigų įmanoma rasti net ir krizės paralyžiuotos valstybės biudžete. Visgi draudimo išmokos kompensuoja tik stogo vertę, už suaukotus pinigus galima pagaminti dar vieną tobulo šedevro kopiją. Jokie milijonai ir tobuliausia technika neatkurs amžių tėkmės subrandintų kvapų, jų prisigėrusių knygų lapų.

Nors tai yra akivaizdu ir, regis, turėtų būti aišku visiems nuo valdininkų, verslininkų iki bažnyčioje laidus tiesiančio elektriko, kažkodėl vis apgaudinėjame save. Vis bandome įsiteigti, kad į sąmoningai kurtą miesto panoramą šiurkščiai inkrustuotas šiuolaikinis stiklainis nepagadins seno kvartalo auros, kad plastikinės lentelės apsaugos senamiesčio medinuką, o gera sutartis su draudikais – nuo visokių force majeure.

Gal metas paklausti savęs: ką paveldės mūsų anūkai? Daug po "stiklainiais" pakištų kultūros paminklų, idealių senienų kopijų ir požiūrį, kad vertybė yra tai, iš ko galima pagausinti sąskaitą banke?

Šįkart visko negalime suversti sovietinei santvarkai, kuri neleido mums atskirti pelenų nuo aukso. Tokio neatsakingo elgesio su paveldu, tikrosiomis vertybėmis, kultūra ištakos veikiausiai yra mūsų požiūryje į viską, kas nematerialu. Pradedant žmonėmis, einančiais per gatvę, stovinčiais šalia sausakimšame autobuse, baigiant beginkliais keturkojais ar obuoliais svetimame sode.