Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius pripažįsta, kad ir jo kuruojamuose aruoduose apstu problemų, tačiau tuo metu, kai visos šalies ūkis praėjusiais metais ritosi žemyn, žemės ūkyje užfiksuotas pakilimas.

– Penktadienį buvote susitikęs su kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu. Apie ką gali kalbėti Žemės ūkio ir Kultūros ministerijų vadovai?

– Pastaraisiais metais kaime buvo daug dėmesio buvo skiriama gamybai atnaujinti: ūkininkai įsigijo naujos technikos, įsirengė modernias patalpas. O dabar prasideda kitas etapas – gyvenimo kokybės kaime gerinimas. Šiais metais pamatysime pirmuosius "Lyderio" programos rezultatus. Iš tos programos lėšų galima apsitvarkyti visą kaimo infrastruktūrą: ir vandentiekį, ir kultūros namus. O su kultūros ministru pasirašėme susitarimą, kuriuo siekiame, kad kultūros žmonės labiau bendrautų su kaimu. Kaimo bendruomenėms bus lengviau pasikviesti aktorius, rašytojus. Žemdirbiai nuo pavasario labai užsiėmę, bet ilgais žiemos vakarais kultūros namuose galėtų virti gyvenimas.

– Ar siekis patenkinti kultūros poreikį reiškia, kad sunkmetis kaimo nesurietė į ragą?

– Tuo metu, kai daugelyje sektorių buvo didelis kritimas, žemės ūkyje bendras vidaus produktas pernai išaugo apie 1,6 proc. Pinigine išraiška augimas nebuvo labai pastebimas, nes krito produkcijos kainos, bet jos pardavimo kiekiai daug didesni. Pernai labai išaugo eksportas.

– Per praėjusius metus daugiausiai buvo kalbų apie pieno produktų gamintojų bėdas dėl eksporto į Rusiją, o ne apie žemės ūkio produkcijos pardavimų augimą. Tai iš kur tokie skaičiai?

– Dažniausiai matomos problemos, o ne geri dalykai. Nepaisant nesutarimų su Rusija, į ją išvežtos produkcijos kiekis pernai taip pat padidėjo. Rusija nusileido ir lietuviškai pieno produkcijai taiko ne tokius griežtus reikalavimus. Aišku, problemų vis dar yra ir ne tik dėl pieno. Pernai į Rusiją buvo išvežta apie pusė milijono gyvų kiaulių. Šiemet Rusija jų eksportui uždėjo aštuonis kartus didesnį muitą, bet eksportas nesustojo. Rusijoje kiaulių kaina yra gana aukšta, todėl mūsų ūkininkams jas vežti vis dar apsimoka.

– Permainingos nuotaikos dėl eksporto į Rusiją turbūt verčia ieškoti naujų rinkų?

– Eksportui šiais metais bus skiriamas didžiausias dėmesys. Bandysime įsitvirtinti naujose rinkose. Pirmiausia – Šiaurės Afrikoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse. Azerbaidžanas ir Kazachstanas labai domisi mūsų pieno produktais. Ir toliau bus eksportuojami grūdai, pieno gaminiai, iš kurių, pavyzdžiui, Vokietijoje gaminamas sviestas, tačiau tai yra tik žaliava. Mes siekiame, kad būtų sukurta kuo daugiau pridedamosios vertės Lietuvoje, kad čia atsirastų kuo daugiau produkciją perdirbančių įmonių.

– Ne paslaptis, kad žemės ūkio modernizavimo variklis – ES lėšos. Ar jos nesibaigs?

Pernai buvo supaprastinta ES paramos gavimo tvarka, bet artėja 2013 metai ir daug kam neramu, kad galimybės nebebus tokios didelės. Dėl to kitą savaitę prasideda derybos su ES. Ir po 2013 m. tiesioginės išmokos išliks, bet sieksime, kad nuo tada išmokos naujosioms ir senosioms Sąjungos narėms būtų suvienodintos. Su ES turime aptarti ir daugiau klausimų. Reikėtų, kad ji paskatintų Lenkiją pasididinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. Juk lenkai dėl to pigiais produktais ir užverčia kaimynines šalis.

– Lietuvos ūkininkai niršta ne tik dėl lenkiškos produkcijos. Pernai buvo ir daugiau skaudulių, tačiau didelių nepasitenkinimo proveržių nebuvo. Kodėl?

– Kilo didelis nepasitenkinimas, kai ūkininkai turėjo pradėti mokėti socialinio ir sveikatos draudimo mokesčius, bet mes juos įtikinome, kad tai reikia padaryti. Problemų yra nemažai, bet kai jos kyla, važiuojame aiškintis į vietą. Jeigu nebūtume mes pas juos važiavę, ūkininkai būtų atvažiavę į Vilnių su traktoriais.

– Tačiau vis dar nepavyko nuveikti didelio darbo – perkraustyti ministerijos į Kauną. Kodėl?

– Su kai kuriomis programomis dirbančius žmones perkraustysime į Kauną, tačiau beveik visa sistema liks Vilniuje. Mes daug kalbame apie regioninę politiką ir ministerijos perkėlimas būtų realus projektas, bet jaučiamas didelis pasipriešinimas, kurio dar nenugalėjau. Gaila, bet nejaučiu nei Kauno miesto, nei rajono savivaldybių tarybų noro.

– Ar darbas kitame mieste nepakenkė jūsų paties ūkiui?

– Ūkis nesumažėjo. Kaip ir buvo, yra apie 200 ha žemės, o šiemet gali dar padidėti. Pernai gavome gerą derlių. Tradiciškai auginome grūdines kultūras, užauginome apie šimtą kiaulių. Aišku, dėl mano darbo ūkiui ne geriau, nes ne kiekvieną dieną būnu namuose. Todėl žmonai didesnis krūvis tenka, bet sūnus auga. Kai kuriuos darbus nudirba.

– Teko girdėti, kad į Vilnių neretai važiuojate traukiniu.

– Taip, traukiniu važiuoti patogu, bet pastebiu ir trūkumų. Praėjusį pirmadienį traukinyje buvo labai šalta. Taip pat didelė problema, kur pastatyti automobilį. Dėl to ir nevažiuoja daug žmonių traukiniais, nes nei prie Kauno, nei prie Vilniaus stočių nėra kur palikti mašinų. Traukiniais važiuojantiesiems turėtų būti įrengtos nemokamos aikštelės. Taip yra Vakarų šalyse. Apie tai jau sakiau susisiekimo ministrui.