Perskaičiau vakarykštę "Kauno dieną" ir kilo mintis: reikia pereiti per savo mylimus Šilainius ir iš gyventojų surinkti nors po puslitį. Pati pridėčiau ir visus 10.

Už tuos pinigėlius nupirkčiau 2009-ųjų kalendorių. Kad ir pačių pigiausių, stalo ar kabinamų ant sienos, ir išdalyčiau juos savivaldybės valdininkams. Tegu turi kabinete po kelis, po porą ant kiekvieno stalo. Juk dabar jie, vargšai, turbūt neturi nė kokio mažyčio kišeninio kalendoriuko, todėl nežino, kad po pusantro mėnesio miestas prašysis šventinio apdaro ir netikėtai ateis Kalėdos...

Ar gali būti didesnė gėda nei svarbiausiai metų šventei rengtis naudojant pinigus iš stichinių nelaimių fondo? Skamba juokingai, bet toks požiūris į miesto pinigus, manau, yra tiesiog nusikalstamas. Ką mes darysime, jei neduokdie žiemą bus kokia savaitė plikšalos, pūgos, ar prisnigs tiek, kad pavasarį plūstelės vanduo per gatves. Ar upės krantinę kalėdiniais žaisliukais sutvirtinsime?

Jau tyliu apie tai, kad valdininkai seniūnijas laiko kažkokiomis šiukšliadėžėmis ir ketina senuosius šventinius fejerverkus perleisti seniūnijoms. Atsipeikėkite, ar tie patys seniūnijų gyventojai, t.y. kauniečiai, pastaruosius trejus metus nebuvo užsukę į Laisvės alėją ir nematė tų pačių lempučių? Aišku, kitokioje aplinkoje tas pats daiktas gali atrodyti visai kitaip. Bet man toks šviestuvų planas B ir apskritai savivaldybės požiūris į šventinį miesto puošimą yra puikus įrodymas: absoliuti dauguma miesto valdininkų tik atbūna darbe 8 valandas per dieną, ir tiek – jokios meilės miestui, jokio noro ne žodžiais, bet darbais jį puoselėti, grąžinti jam prarastą žavesį. Ir nereikia sakyti, kad miestą ir valdžią turime tokius, kokių nusipelnėme. Nereikia dėl kiekvienos šiukšlės ar išdaužto lango kaltinti miestiečių – jei jie matytų gražinamą Kauną ir patys pasitemptų.