Kai kotletuose nebūna mėsos

Senais neatmenamais laikais, kai Lietuvoje dar nestatėme kapitalizmo, LKP CK humoro ir satyros žurnalas „Šluota“, remdamasis liaudies kontrolės išvadomis, nuolatos pliekdavo pasitaikiusias negeroves, kai vietinės valgyklos virėjos į kotletus pamiršdavo įdėti mėsos.

Vėliau, atėjus kapitalizmui, daiktus ėmėme vadinti savais vardais: kotletai su mėsa vadinosi kotletais, kotletai be mėsos - dietiniais kotletėliais.

Tai įvyko ne todėl, kad virėjos tapo sąžiningesnės, o todėl, kad atsirado konkurencija ir, neradę kotletuose mėsos, galime pasirinkti kitą kavinę.

Jeigu maitinimo sferoje viskas daugmaž susitvarkė, tai mūsų politiniame gyvenime ir toliau tebėra panašios problemos.

Kadangi miesto politinis gyvenimas buvo apmiręs, tai politinės virtuvės virėjai ir toliau klaipėdiečiams bandė „prakišinėti“ kotletus, kuriuose nebuvo mėsos.

Šiandien Klaipėdos politinės virtuvės klientai jau pradeda suvokti savo teises, tačiau politinės virtuvės šefai ir toliau atkakliai atsisako prisiminti savo pareigas bei demonstruoja nepaprastą aroganciją bei pasipūtimą.

Todėl kiekvienas, išdrįstantis užduoti nepatogų klausimą, rizikuoja gauti samčiu per galvą.

Panašiau į „Dievų mišką“

Mūsų miesto galvos, rašinėdamos miesto laikraščiuose, Klaipėdą lygina su bjauriuoju ančiuku, kuris po 2007 metų tuoj pavirs į gražiąją gulbę.

Aišku, tik su ta sąlyga, kad bus tinkamai balsuojama būsimuose savivaldybių rinkimuose.

Asmeniškai man Klaipėdos savivaldybės vadovų ir klerkų darbo organizavimas primena Štuthofo konclagerį, kurį savo nemirtingame kūrinyje išgarsino Balys Sruoga: „Nuvarė jisai mane prie tvoros, kur iš eglių šakelių dirbo tokias kilnojamas tvoreles lyg kilimėlius, bene sodam nuo sniego ar nuo zuikių saugoti. - Va, - sako jis man, - ligpiet šitas šakeles dėliosi į aną tvoros pusę, o popiet - dėliosi jas atgal. Rytoj - taip pat. Tiktai, žiūrėk man, vis krutėk. [...] Tai geros širdies vagilėlio būta! Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti! Kad būtų pyrago - Velykos būtų stačiai!“

Kad mano aprašytas vaizdelis yra gryna teisybė, o ne pikto politikieriaus išsigalvojimai, įrodo paprastų klaipėdiečių žiniasklaidai papasakoti neūkiškumo ar net piktybinio kenkimo faktai.

Dienraštyje „Klaipėda“ gegužės 4 dienos rubrikoje „Karštas telefonas“ klaipėdietis Stasys piktinasi, kad savivaldybės klerkų užsakyti remontininkai „užpylė, užlygino asfalto duobes, sutvarkė, kad būtų lygu ir gera važiuoti. [...] Po kelių savaičių į tą pačią gatvę atvažiavo remontininkai ir ėmė skusti visą asfaltą, remontuoti važiuojamosios dalies dangą Danės gatvėje...“

Tai pavienis faktas, tačiau jeigu paskelbtumėme konkursą, tai tokių „įdomių“ sprendimų žmonės mums papasakotų begales.

Statybose - kombinacijos

Jau anksčiau minėtasis lietuvių literatūros klasikas B.Sruoga pastebėjo ir įvardino dėsnį, kad kombinuoti lengviausia vykdant statybos darbus.

Dėl tos priežasties visa senoji partinė nomenklatūra mėgsta statybas ir rekonstrukcijas.

Todėl namų statybos įmonės imasi jiems nebūdingo darbo - remontuoja gatves ir grindinius.

Viskam reikalingas saikas. Tačiau šis jausmas dabartinei miesto valdžiai nebūdingas.

Kai miesto tvarkymui išleidi didelius pinigus, tai miestiečiai gali paprašyti pasiaiškinti: kas, po ko ir už kiek. Kad tokio noro miestiečiams nekiltų, ši valdžia stengiasi kuo daugiau iškasti ir kuo daugiau sugriauti.

Tačiau visa ši „archeologija“ apsiriboja kelio dangų remontu ir šaligatvių trinkelių paklojimu. Visa tai gražu, tačiau esminių miesto problemų nesprendžia.

Kosmetinės kančios

Rudenį mūsų miesto valdžia M.Mažvydo alėją pavers karo lauku. Šis procesas yra vadinamas M.Mažvydo alėjos rekonstrukcija.

Po rekonstrukcijos alėja pasipuoš įvairiaspalvėmis trinkelėmis, o mero komandos nariai iš įvairaus lygio tribūnų pasakos mums apie tai, kad Klaipėda gražėja ne dienomis, o valandomis.

Man, kaip ir visiems klaipėdiečiams, taip pat patinka įvairiaspalvės trinkelės, ir vardan miesto grožio pakentėsime.

Tačiau dėl neūkiškų ir kenkėjiškų sprendimų kentėti nesiruošiu. Miesto savivaldybė išleido krūvą pinigų, užsakydama M.Mažvydo alėjos rekonstrukcijos (su požeminėmis aikštelėmis po alėja) projekto konkursą.

Konkursas įvyko, nugalėtojai paskelbti, pinigai sumokėti, alėjos išrausimo darbai tuoj prasidės, tačiau automobilių aikštelių nebebus.

Taigi miesto centras ir toliau dus nuo neaišku kaip sustatytų mašinų. Tada, kai „vykdomajam komitetui“ užeis noras aikšteles įrengti, mes vėl turėsime kęsti iškastas duobes ir dar kartą iš naujo perkloti įvairiaspalves trinkeles.

Pagelbės „piaras“

Kai negali pasigirti realiais laimėjimais, telieka vienintelis ginklas - įžūlus „piaras“. Popierius viską iškenčia, o daugybę kartų pakartotas melas pavirsta tiesa.

Vokiečiai nesamdė B.Sruogos Štuthofo konclagerio atstovu spaudai, todėl iki šių dienų liko groteskiškas, tačiau tikroviškas lagerio paveikslas.

Tačiau literatūros klasikas turėjo atstovo spaudai gyslelę, todėl lagerio valdžios paprašytas savo laiške namo rašė: „mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas“.

O jei būtų pasamdę, tai taip ir įsivaizduoju: „jaukus, malonus, sparčiai besivystantis, dinamiškai augantis lageris prie jūros. Lageris, kuriame gera visiems“.