Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Milijoninė pašto ženklų afera
2009-01-31
Virginija Skučaitė
Istorija kartojasi. Ir tarpukariu valdininkai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, krovėsi turtus, tačiau, priėję liepto galą, tokie veikėjai rečiau išsisukdavo nuo bausmės.
Lagamino palubėje paslaptis
Apie tarpukariu plačiai nuskambėjusią pašto ženklų aferą priminė neįprastas radinys Valstybiniame banke (taip sovietmečiu vadinosi tarpukario Lietuvos bankas) 1974-aisiais. Dažydami lubas darbininkai ant ventiliacijos kanalo aptiko nedidelį lagaminą su rombo formos (filatelistai juos vadino tiesiog "rombais") įvairaus nominalo tarpukario Lietuvos pašto ženklais. Netrukus ne vieno įvairaus amžiaus kauniečio pašto ženklų kolekcijose atsirado šių ženklų, mat dalį lagamino turinio išsidalijo banko darbuotojai.
Tik besidomintys Lietuvos pašto ženklų istorija asmenys žinojo, kokiu tikslu 1923 m. buvo spausdinami šie "rombai" ir kokią kainą už juos sumokėjo rašytojo Balio Sruogos brolis Adolfas, dirbęs Lietuvos pašte nuo jo įkūrimo dienos. Beje, taip ir liko neaišku, kaip šie ženklai pateko į banką ir kodėl jie buvo sudėti į lagaminėlį bei paslėpti banko palubėje. 1974-aisiais Kaune kalbėta, kad lagaminas su pašto ženklais palubėje galbūt buvo paslėptas prieš pat sovietų okupaciją.
Buvo per brangūs
Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas, istorikas Alvydas Surblys iš kauniečių filatelistų žino, kokia šių neįprastos formos pašto ženklų kilmė. Apie 1922 m. Vaikelio Jėzaus draugijos (VJD) pirmininkas kreipėsi į Pašto valdybą, prašydamas išleisti labdaringą pašto ženklų laidą, už kurią gautas pelnas būtų panaudotas draugijos reikalams. Tuometis Pašto valdybos direktoriaus pavaduotojas A.Sruoga pasiūlė draugijos pirmininkui išleisti pašto ženklų laidą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos pažymėti.
Buvo išleisti didelės nominalios vertės ženklai. Nepaisant originalios jų formos (rombo), didelė serijos kaina iš anksto pasmerkė šios laidos panaudojimą labdaros tikslams – prekyba ženklais buvo vangi.
Per dešimtmetį VJD tepardavė ženklų už 1230 litų. Tuo tarpu A.Sruoga, tuo metu jau tapęs Pašto valdybos direktoriumi, dalį pašto sandėlyje buvusių ženklų pakeitė slapta jo užsakymu atspaustais ir niekur neužpajamuotais ženklais. Juos A.Sruoga parduodavo užsienio pašto ženklų pirkliams. Kitas šio aferisto sumanymas – specialiai daryti klaidas oficialiai spaudžiamų pašto ženklų partijose ir šias išbrokuotas partijas slapta parduoti užsieniečiams. Filatelijos pasaulyje pašto ženklai su klaidomis (t.y. unikalūs) buvo ir yra labai vertinami.
Iš prekybos pašto ženklais A.Sruoga asmeniškai smarkiai pasipelnė. Biznio sluoksniuose jis buvo laikomas patikimu ir turtingu žmogumi. Mat A.Sruoga ne tik gerai vadovavo Pašto valdybai. Jam priklausė didžiulis "Tulpės" knygynas miesto centre, to paties pavadinimo spaudos bendrovė, cinkografijos ir litografijos įmonė "Žiedas", įvairių įmonių akcijos.
Liepė patikrinti sandėlį
Nepaisant to, 1932 m. kilo įtarimas, kad A.Sruoga spekuliuoja pašto ženklais. Iš pradžių niekas nenorėjo tuo tikėti. Buvo žinoma, kad jis rinko retus pašto ženklus ir dalyvavo filatelistų sandoriuose, tačiau niekas neįtarė, kad Pašto valdybos direktorius galėjo būti asmeniškai įsivėlęs į aferą su naujais pašto ženklais.
Kai Valstybės kontrolierių Vincą Matulaitį pasiekė slapta informacija apie didžiulį biznį su mažučiais pašto ženklais, buvo liepta patikrinti Pašto valdybos ženklų sandėlį ir Ekspedicijų skyrių. Juose buvo rasta 3 ir 5 litų vertės suklastotų pašto ženklų už beveik 3 mln. litų. Paaiškėjo, kad nuo 1923 m., kai buvo atspausdinta 599 tūkst. vienetų 5 litų vertės pašto ženklų, beveik per dešimt metų oficialiai tebuvo parduota 15 tūkst. pašto ženklų. Tuo tarpu buvo įrodymų, kad gyventojai tokių ženklų buvo nupirkę gerokai daugiau. Panašūs buvo ir 3 litų vertės pašto ženklų tikrinimo rezultatai.
Labai saugojo raktą
Atliekant tyrimą ekspertai nustatė, kad pertekliniai ženklai buvo padirbti. Nustatant ženklų tikrumą kaip ekspertas dirbo garsus tapytojas ir grafikas Adomas Varnas. Vykstant teismui nebuvo išaiškinta, kur buvo spausdinami pašto ženklai. A.Varnas teigė, kad tai galėjo būti padaryta asmeninėje A.Sruogos spaustuvėje. Byloje atkreiptas dėmesys, kad, būdamas valstybinės pašto žinybos direktoriumi, jis asmeniškai valdė ženklų sandėlį, niekam nepatikėdamas jo rakto ir atskaitomybės.
Tad direktorius galėjo niekieno nekontroliuojamas imti iš sandėlio perteklinius, niekur neužpajamuotus ženklus ir tik jam žinomais būdais parduoti juos savo tikslais.
Apgavo ir prezidentienę
A.Sruoga aferos pradžioje su savo bendraminčiais priėmė nutarimą, pagal kurį Lietuvoje už parduotus pašto ženklus buvo atsiskaitoma tik bendromis sumomis, nenurodant nei ženklų kiekio, nei jų vertės. Tokiu būdu buvo atverti vartai sukčiauti.
Pašto ženklai (ir tikri, ir netikri) daugiausiai buvo platinami per pašto įstaigas ir užsienyje per tarpininkus, iš kurių garsiausias buvo Vokietijos pašto ženklų pirklys Arnoldas Ebelis. Įdomu, kad tarp platintojų buvo ir Prezidento K.Griniaus žmona Kristina, kuri, kaip ir kiti platintojai, net neįtarė, kad, padėdama prekiauti pašto ženklais, padeda A.Sruogai jo nešvariame biznyje.
Žmona spruko į Paragvajų
Teisme A.Sruoga neigė kaltinimus ir skundėsi, kad neturi jokio turto – jo įmonės pelno esą neduoda, jis neišgalįs net advokatams susimokėti, tačiau teisėjų širdžių jam nepavyko suminkštinti. A.Sruogai skirta 15 metų sunkųjų darbų kalėjimo, o jo sėbrams – nuo penkerių iki pusės metų kalėjimo. Taip pat jis turėjo Paštų valdybai sumokėti beveik 3 mln. litų civilinį ieškinį. Tai jis padarė, atrodo, nesunkiai, nes vien asmeninės jo pašto ženklų kolekcijos vertė siekė milijoną litų. A.Sruogos turtas buvo konfiskuotas, tačiau, suprantama, jam nemaža pavyko išgelbėti.
Ano meto spauda rašė, kad A.Sruogos žmona Paragvajuje nusipirko didžiules kavos plantacijas, be to, susidėjo su kažkokiu jaunu studentu ir ten užsiima bizniu. Tikėtina, jog plantacijos buvo pirktos už žmonai užrašytą A.Sruogos turtą, kad jo nekonfiskuotų. Taip pat tikėtina, kad į Paragvajų sprukti planavo ir A.Sruoga, nors tuo metu spaudoje skelbė, jog už tikrovės neatitinkančias žinias apie žmoną ir jos meilužį paduos laikraštį "Naujos žinios" į teismą.
Skundėsi kalėjimo sąlygomis
Patekęs į sunkiųjų darbų kalėjimą, A.Sruoga labai atidžiai ištyrinėjo kiekvieną kameros plyšį, jos sienas, čiužinį ir patalynę. Mat labai bijojo parazitų. Įsitikinęs, kad jų nėra, nusiramino, tačiau labai vargino kalėjimo prižiūrėtojus įvairiais klausimais ir prašymais, vengdavo pasivaikščiojimų su kitais kaliniais ir vis piktindavosi, kad pro kameros langus mato tik užgriozdintą kiemą, o ne gražų peizažą ar bent medžius.
Istorikas ir teisininkas Bernardas Gailius knygoje "Nusikaltimai "prie Smetonos" rašo, kad A.Sruogos suėmimas anuomet buvo sensacija. Ji stulbino savo mastais – 14 metų Lietuvos paštą valdęs aferistas su savo sėbrais kontroliavo ženklų gamybą ir naudojo ją savo reikmėms. Nors aukšti valdininkai, dalyvavę aferoje, ilgainiui tapo turtingais salonų liūtais, tačiau visgi įkliuvo, o jų vadeiva A.Sruoga bankrutavo visomis prasmėmis ir atsidūrė už grotų.
