Lietuvos miškuose šiuo metu filmuojamas istorinis dokumentinis filmas, regis, sugriaus vieną kitą mitą apie pokario partizanus. Jauni istorikai, dalyvaujantys kuriant filmą, neabejoja, kad pokario kovų natos buvo aštresnės, nei teigiama.

Nutrūktgalviai vyrukai

Išskirtinis vestuvių patiekalas – parakas ir švinas. Tokias vaišes partiniam aktyvui surengę partizanai Vampyras ir Mažytis, jaunų Kauno istorikų teigimu, atskleidžia mažai žinomus pokario kovotojų bruožus.

„Pokarį dažnai įsivaizduojame kaip širdį draskančiais raudas, visuotinę tautos rezignaciją. Išimtis – Lietuvos partizanų kovos. Daug girdėjome apie pagrindinius kovotojus ir vadus, tačiau iki šiol mažai kas žino apie bebaimius ir, reikia pridurti, velnių prišveitusius vyrus, kurie rezgė neįprastas kovines operacijas“, – sakė Kęstutis Kilinskas. Šiuo metu jis miškuose su bendraminčių grupe kuria istorinį dokumentinį filmą apie pokario kovotojus – Kazimierą Pyplį-Mažytį, Vytautą Gavėną-Vampyrą, Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą ir Antaną Starkų-Montę. Šie vyrai braidė po kraują tiesiogine to žodžio prasme.

Vienas pagrindinių filmo herojų – partizanas Mažytis. Šis dviejų metrų ūgio boksininkas pokariu pasižymėjo Marijampolės rajone, kai vado Vampyro nurodymu imitavo savo vestuves. Per sutuoktuvių kulminaciją Mažytis dviem pistoletais iššaudė prie vaišių stalo susėdusį specialiai į partizanų surežisuotą pokylį sukviestą vietos partinį aktyvą.

„Norime atskleisti mažai žinomų pokario didvyrių paveikslus. Studijuojant istorinę medžiagą krito į akis šių žmonių įgūdžiai veikti kovos lauke, šaltakraujiškumas ir kartu – narsa, sugebėjimas besąlygiškai aukotis, kas šiais laikais atrodo sunkiai suvokiama“, – pasakojo vienas sumanymo iniciatorių, Kaune VII forte įsikūrusios viešosios įstaigos „Grenadierius“ pirmininkas Darius Verbickas.

Pasinaudojo Užgavėnėmis

Užgavėnės – nuo senų laikų Lietuvos kaime triukšmingai švenčiamos blynų vaišės. Šeštadienį ir sekmadienį prieš gavėnios pradžią būdavo daug vestuvių, kurios baigdavosi antradienį Užgavėnių blynų baliumi, tuomet vadintu užsigavėjimu.

1946-ųjų vasarį partizanų būrio vadas Vampyras nutarė surengti užsigavėjimą Marijampolės partiniam elitui – sunaikinti visą jo viršūnėlę. Pagrindinė plano užduotis buvo pavesta šaltakraujiškumu ir narsa pasižyminčiam Mažyčiui.

Apskrities partinių vadovų veikla formuojant nekaltų žmonių ešelonus į Sibiro tolius, pasak D.Verbicko, šaukėsi atpildo.

Užgavėnės pasirodė tinkama proga suduoti juntamą smūgį Marijampolės apskrities bolševikų tūzams. Užklupti partinį elitą netikėtai buvo sudėtinga, nes juos nuolat supo apsauga. Nutarta suvilioti blynais ir degtine.

Degtinė suveikė

Surežisuotų vestuvių nuotaka tapo socialinio aprūpinimo skyriaus buhaltere dirbusi partizanų ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė, o jos tariamu jaunikiu tapęs Mažytis dėjosi sporto instruktoriumi iš Kauno.

Paskutinei komunistų puotai partizanai skyrė 300 červoncų. Didžioji dalis šios sumos buvo išleista degtinei pirkti. Puota įvyko netoli Marijampolės geležinkelio stoties esančiame valstybinio banko kontrolierės komjaunuolės Onos Karvelytės bute.

Palėbauti mėgstantys partiniai šulai lengvai užkibo ant blynų ir degtinės kabliuko. Už paruošto vaišių stalo lūkuriuodami vėluojančiųjų jie mielai kilojo nuolat pripildomus stikliukus. Atsipalaiduoti skatino ir Juozo Tarailos virkdomas bajanas. Svečiai netruko gerokai įšilti. Pagaliau pasirodė ir vėluojantis Marijampolės pasų stalo viršininkas Borisas Gurevičius. Už vėlavimą jis buvo paragintas išgerti kelias stiklines degtinės, ką mielai ir padarė.

Atmosfera kaito. Kažkas iš svečių pradėjo reikalauti čigoniškos muzikos. Tuo metu „jaunikis“ Mažytis kitame kambaryje jau buvo parengęs užtaisytus ginklus.

Tostas už Staliną

Buvo suabejota, ar verta patiekti mirtiną „patiekalą“. Pasak liudytojų, buvo matyti, kad komunisto B.Gurevičiaus ir komjaunuolės O. Karvelytės elgesyje nesijautė laisvumo, gali būti, kad čekistams kilo įtarimų. Abejonių kėlė ir tai, kad į svečius neatvyko keli labai svarbūs partiniai veikėjai.

Nutaikiusi progą, Pušelė nubėgo prie Geležinkelio stoties, kur laukė Vampyras ir jo vyrai. Pagal susitarimą, gavę sutartą ženklą, jie turėjo užbaigti balių šūviais.

Išklausęs Pušelės pranešimo, Vampyras nutarė – sprendimas dėl akcijos perleidžiamas Mažyčiui. Grįžus Pušelei, greitai sprendimus priimantis Mažytis nutarė, kad tinkamesnė progos nebus, todėl balių užbaigti ryžosi pats.

Tuo metu jau vyko šokiai. „Jaunikis“ Mažytis paprašė bajanisto padaryti pertrauką ir paragino svečius vėl susėsti ir pasivaišinti. Pats ėmė rinkti nuo stalo tuščius butelius ir pranešė, kad netrukus iš kito kambario atneš pilnus. Pušelei nurodė pripilti visas taures ir paskelbti tostą: „Vypjem za rodinu, vypjem za Stalina, vypjem i snova naljom!“ (Išlenkim už tėvynę, išlenkim už Staliną, išlenkim ir vėl įsipilkim!“)

Paskutinis balius

Vėl įsipilti nebepavyko. Milžinas Mažytis dviem pistoletais į svečius paleido, pasak istoriko K.Kilinsko, okupantų talkininkams skirtą atpildo ugnį.

Per kelias sekundes, nespėję išsitraukti iš dėklų savo pistoletų, žuvo Marijampolės apskrities pirmasis sekretorius Steponas Bakevičius, pasų skyriaus viršininkas B.Gurevičius, Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Jasiūnas, sunkiais sužeistas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Edvardas Frankas mirė ligoninėje.

Tarp nukautųjų peršautu kaklu gulėjo ir bajanistas, Vidaus reikalų ministerijos Marijampolės skyriaus buhalteris J.Taraila. Namo, kur vyko vestuvės, šeimininkė O.Karvelytė, kaip teigiama, žuvo pakirsta atsitiktinės kulkos.

Surinkę čekistų ginklus, Mažytis, Pušelė ir „vestuvių iškilmėse“ dalyvavusi dar viena partizanų ryšininkė, nuskubėjo prie stoties, kur laukė Vampyras su savo vyrais.

Netrukus kulkosvaidžių vamzdžiais apkaišytos dvejos partizanų rogės, traukiamos širmių, tamsoje iščiuožė iš miesto.

Bajanistas atsigavo

Bajanistui J.Tarailai pavyko atsigauti. Sukaupęs jėgas vyras išlaužė užrakintas duris ir klupdamas pasiekė Marijampolės saugumo skyrių. Kadangi dėl peršautos gerklės negalėjo kalbėti, pateikė raštišką pranešimą, kad šalia geležinkelio stoties esančioje Trakiškių gatvėje įvykdytas „teraktas“.

Apskrityje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Teritoriją apsupo Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko ir NKVD daliniai, į paiešką įsijungė operatyvinės grupės čekistai. Paskelbta aukšto vyro ir dviejų brunečių merginų paieška.

Tačiau „blynų baliaus“ organizatoriai sėkmingai pasislėpė Žaldario sodyboje Skardupių kaime.

Atpirkimo ožiu tapo užstalėje žuvusio ir „vestuvėse“ dalyvavusio B.Gurevičiaus draugė Albina Kričėnaitė: žiauriai kankinama moteris prisipažino padariusi visus tardytojų jai priskirtus nusikaltimus.

Praėjus kiek laiko po Marijampolės partinio aktyvo sunaikinimo operacijos, Mažytis prasibrovė į Švediją. Nutrūktgalvis partizanas čia neieškojo ramaus gyvenimo. Užmezgęs ryšius su švedų ir britų žvalgybininkais jis netrukus sugrįžo į Lietuvą: Baltijos jūra buvo atplukdytas kateriu ir išleistas teritorijoje tarp Palangos ir Šventosios. Pėsčias nuėjęs iki Suvalkijos, įsijungė į Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų būrį. 1949 m. žuvo.

Ideologiją atmeta

Pašėlusių partizanų atminimą įamžinantys entuziastai iš VšĮ „Grenadieriaus“ sakė, kad stengiasi atsiriboti nuo kategoriškų istorinių įvykių vertinimų.

„Pabrėžiame, kad mūsų klubo požiūris į istoriją yra laisvas, nesitapatiname su jokia politine jėga ar ideologija, mūsų požiūrį formuoja tik istoriniai šaltiniai. Galiu pasakyti, kad tas požiūris yra kritiškas. Suprantame, kad tai prieštaringas laikotarpis, tačiau ir labai didvyriškas, unikalus Lietuvos istorijoje“, – tvirtino K.Kilinskas.

Pasak jo, partizanų kovos priglaudė ir atsitiktinių žmonių.

„Naujausi istoriniai tyrimai jau atskleidžia, kad partizaniniam karui kartais pagrįstai yra metamos civilių šeimų, nekaltų gyventojų žūtys, susidorojimo, keršto motyvų šešėlis. Deja, partizaninis pogrindis tapo ir plėšikų priebėga. Bet strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė. Šia misija vadovavosi dauguma kovotojų. Todėl savo filmą nutarėme pavadinti „Priesaikos vedami“, – kalbėjo R.Kilinskas.

Išliko daug vyrų

Pasak D.Verbicko, nuožmiai kovoti, planuoti nutrūktgalviškas operacijas partizanus vertė Lietuvą užgriuvusi sovietinių represijų patirtis – tremtys, teroras, kruvini susidorojimai, natūralus noras ginti savo šalį, šeimą, namus.

Jaunieji istorikai pabrėžia, kad Lietuvai per karą pavyko išsaugoti daug vyrų, ir tai suteikė galimybę aktyviai pasipriešinti.

„Lietuva išsaugojo pakankamą potencialą – kritinę masę sveikų vyrų. Latvijoje ir Estijoje nebuvo tokio stipraus pasipriešinimo, nes ten daug vyrų buvo mobilizuota į vokiečių kariuomenę, o didžiuma lietuvių mobilizacijos sugebėjo išvengti. Šioje srityje didelį darbą nuveikė slaptoji rezistencinė spauda ir atsišaukimai, raginę vengti vokiečių kariuomenės“, – pabrėžė K. Kilinskas.

Čekisto mirtis Garliavoje

Istorikai atgaivins ir partizano Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos užfiksuotą operaciją, per kurią buvo nužudytas į Garliavą atsiųstas čekistas Abraškinas (redakcija Lakštingalos pasakojimą šiek tiek stilistiškai pakoregavo):

„1947–1948 m. žiemą partizanai gavo žinią, kad buvęs žiaurus Garliavos čekistas majoras Abraškinas paskirtas į Armaniškių kaimą vieno ūkio vedėju. Jam pavesta tame kurti kolchozus. Abraškinas nuolat vaikščiojo ginkluotas, be to, jį saugojo Garliavos garnizono kareiviai. Su Uosiu, Šauliu, Audra ir Gintaru aptarėme Abraškino sunaikinimo planą. Į Abraškino ūkį atvežė daug gyvulių. Iš to sprendėme, kad kažkuriame krašte bus pradėtas gyventojų trėmimas į Sibirą. Nutarėme, kad išvesime ir paslėpsime visus gyvulius. Atlikome ūkio, kuriame apsigyveno Abraškinas, žvalgybą. Majoras visada vaikščiojo užsikabinęs šautuvą, net ir būdamas namo viduje. Ginkluota vaikščiojo ir Abraškino žmona. Gintaras ir Audra slapčia įsikūrė to ūkio kluone, iš kur gerai matėsi, kas vyksta teritorijoje. Informaciją mums jie perduodavo per radijo stotelę.

Mūsų operacijos dieną į Abraškino kiemą atvažiavo pilna mašina kareivių. Jų vadas dėl kažko ginčijosi su Abraškinu. Netrukus jie visi išvažiavo. Aš ir dar septyni partizanai vakare susitikome sutartoje vietoje. Atokiau palikome pagalbinį būrį. Sutarėme, kad iš pradžių turime pagrobti Abraškiną, o vėliau – gyvulius. Pasiėmiau desantinį kulkosvaidį – tam atvejui, jei majoras įsitvirtintų savo name ir nenorėtų pasiduoti."

Žmona priešinosi

„Išsirinkome patogią poziciją šaudyti, – smulkiai aprašė įvykius Lakštingala. – Po langą matėme, kad čekistas kambaryje vaikšto užsikabinęs šautuvą. Pasibelsti į duris pasiuntėme rusiškai gerai mokantį ir Garliavos viršininkų vardus žinantį Gintarą. Pasibeldęs Gintaras pasakė Garliavos stribų viršininko vardą ir pavardę ir pranešė atvykęs eiti sargybos. Duris atidarė Abraškinas. Prieš pat nosį pamatęs automato vamzdį, nesipriešindamas atidavė savo šautuvą.

Kai įėjome į kambarį, name užgeso šviesa. Abraškino žmona bandė kirsti ranka per automatą. Po lova dar radome lietuviškai kalbančią kažkokią mergaitę iš Kauno. Ją nuvedžiau į kitą namo galą, kur gyveno Andriuškevičius ir liepiau iki ryto niekur neiti. Vyrai greitai išsivarė gyvulius Kazlų Rūdos miškų link.

Rytą pasklido žinia, kad nušauti Abraškinai. Sulėkė ne tik Kauno enkavedistai, bet ir čekistai iš Maskvos. Komunistus siutino tai, kad Abraškinas, apdovanotas visokiais medaliais, taip paprastai žuvo Garliavoje. Po šito įvykio visi prie pat Kauno apsigyvenę komunistai išvažiavo į Rusiją ar Prūsiją. Nuo to laiko prie Kauno liko daug tuščių sodybų. Buvo atleisti kai kurie garnizono viršininkai, vyko didelės kratos, tačiau čekistams nepavyko nieko rasti."

Per daug paradiškumo

Pasak D.Verbicko, kalbant apie Lietuvos partizanus – per daug patoso ir paradiškumo.

„Jaunimui tai nepriimtina. Norime tikėti, kad mūsų filmas gali sudominti ir įpūsti patriotizmo jauniems žmonėms, pavyzdžiui, dešimtmečiams“, – vylėsi „Grenadieriaus“ klubo vadovas.

Šiuo metu filmuojamos vienos pirmųjų būsimojo filmo scenų. Įdomu tai, kad filmavimo aikštelėmis tapo miškas ir laukymės, esančios šalia garsiojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio gimtinės.

„Vieta pasirinkta atsitiktinai. Tiesiog netoliese yra mūsų klubo rėmėjų kaimo sodyba. Tai gana vaizdingos apylinkės su išlikusiomis autentiškomis sodybomis“, – sakė filmo režisierius Vaidotas Digimas.

Pirmuose filmo epizoduose vaizduojamas partizanų būrio atsitraukimas iš bunkerio, kurį enkavedistams pavyko aptikti pagal slapto informatoriaus duomenis.

Veikia su policijos leidimu

Kauno VII forto teritorijoje įsikūrusi viešoji įstaiga „Grenadierius“ atkuriant istorinius epizodus dalyvauja ne pirmą kartą. Tam naudojama įstaigoje sukaupta ginkluotė, uniformos, kita karinė amunicija.

„Ginklai perdaryti taip, kad galėtų šaudyti tik imitaciniais šoviniais. Tai atlikta specializuotose firmose, gavus leidimą iš policijos“, – sakė „Grenadieriaus“ vadovas D.Verbickas.

Įstaigos nariai domisi XX a. pirmąja puse – nuo nepriklausomybės kovų iki Lietuvos partizaninio karo pabaigos ir siekia tai prikelti gyvais vaizdais.

Pasak „Grenadieriaus“ narių, filmas apie mažiau žinomus partizanus yra ne komercinis. „Tai švietėjiškas, pilietine iniciatyva paremtas projektas“, – pabrėžė K.Kilinskas.