Aktorė M.Vaičiulytė: sergu aš tuo teatru

Nuo vaikystės svajojusi tapti aktore ir savo svajonę įgyvendinusi jauna Klaipėdos dramos teatro aktorė Monika Vaičiulytė per savo kelerių metų karjerą jau spėjo įkūnyti devynis skirtingus personažus. Vienas jų merginai gali atnešti pirmąjį profesinį apdovanojimą – šį savaitgalį vyksiančiuose prestižiškiausių Lietuvos teatro apdovanojimų "Auksinis scenos kryžius" bei Klaipėdos "Padėkos kaukė" ceremonijose ji pretenduoja tapti "Metų debiutu".

Teatro pamokų nelankė

– Rytoj daugeliui teatralų bus labai svarbi diena, minėsite Tarptautinę teatro dieną. Šiųmetė šventė jums turbūt ypatingesnė už praėjusias – už Marijos vaidmenį tragikomedijoje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" esate siūloma apdovanojimams. Ką jums tai reiškia?

– Esu dėkinga gyvenimui už galimybę būti aktore ir už šį vaidmenį. Svarbiausia mano užduotis vaidinant Mariją kiekvienam žiūrovui asmeniškai papasakoti išskirtinai skausmingą ir sudėtingą šios moters istoriją.

– Kada supratote, kad norite būti aktore?

– Labai anksti, dar vaikystėje. Puikiai atsimenu, kad buvau ketvirtokė, kai pradinių klasių mokytoja visų mūsų paprašė surašyti, kuo norėtume būti suaugę. Tuomet parašiau, kad noriu būti aktore. Dvyliktoje klasėje perskaitėme anuomet užrašytas mintis, jos sutapo su tikruoju noru – aktorystės studijomis.

Talentą ugdo darbas

– Iš kur atsirado tas noras?

– Nežinau. Mano tėvai nuo pat mažumės vedėsi mane į įvairius spektaklius, kurie mane be galo žavėjo. Galbūt tai padarė įtaką mano apsisprendimui.

– Negi nelankėte jokio dramos būrelio? Kaip supratote, kad turite gabumų vaidybai?

– Vaikystėje labai norėjau vaidinti spektakliuose, tačiau tokio būrelio mano mokykloje tada nebuvo. Tad šokau liaudies šokius. Būdama vienuoliktokė susidomėjau pantomimos užsiėmimais. Vaikščiojau į juos. Tuo metu atrodė labai įdomu, bet kai pradėjau studijuoti Klaipėdoje, supratau, kad užklasinė veikla ir tiesioginės studijos universitete – skirtingi dalykai. Kalbėdama apie save, nevartoju žodžio talentas, vartoju žodį darbštumas. Svarbiausia yra darbas, įdėtos pastangos – tik tuomet galima pasiekti rezultatą.

Gimtadienio dovana – vaidmuo

– Per savo karjerą esate įkūnijusi daug skirtingų personažų, kuris iš jų jums labiausiai patinka, labiausiai įstrigo į širdį?

– Vaidmenys – skirtingi, todėl kiekvienas jų kelia skirtingas emocijas. Neskirstau jų į patinkančius ir mažiau patinkančius. Kiekvienas personažas man svarbus. Žinoma, niekada neužmiršiu panelės D'Olbach vaidmens spektaklyje "Paleistuvis". Tai pirmasis man patikėtas vaidmuo didžiojoje scenoje, todėl jis man be galo brangus. Prisimenu, kai dar būdama trečiojo kurso studentė sulaukiau paskyrimo vaidinti šiame spektaklyje. Po savaitės turėjo būti mano gimtadienis, todėl pamaniau, jog tai turbūt pati geriausia dovana. Labai artimas širdžiai ir ypatingas Marijos vaidmuo spektaklyje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas". Prisipažinsiu, jį kurti yra labai sunku, reikia daug pastangų, todėl kiekvieną kartą prieš spektaklį nerimauju, svarstau, ar pavyks man sukurti šį vaidmenį. Marijos personažas didelis iššūkis ir profesine, ir žmogiškąja prasme.

– Esate savikritiška?

– Labai. Kartais gal net per daug, tačiau tokia jau esu. Kurdama personažą daug dirbu, ir dieną, ir naktį galvoju, kaip jį įkūnyti. Esu sau griežta, kai nepateisinu savo lūkesčių.

Atvyko iš Kauno

– Gimėte ir augote Kaune, tad kas jus atvedė į Klaipėdą?

– Būdama dvyliktokė apsisprendžiau studijuoti aktorinį meistriškumą, tačiau kai pradėjau domėtis studijų galimybėmis, sužinojau, kad Vilniuje būtent tais metais nauja grupė studentų nebuvo renkama. Kaune apskritai tokios specialybės nėra, išskyrus muzikines, tuomet sužinojau apie studijas Klaipėdoje. Atvažiavau į čia vykusią atranką, kuri buvo trijų etapų, visus juos perėjau ir įstojau. Taip ir atsidūriau Klaipėdoje.

– Ar esate patenkinta savo sprendimu?

– Tiesiogiai miesto nesirinkau, rinkausi profesiją. Tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti aktorinį meistriškumą, tai ir siekiau tikslo. Jei šios studijos būtų buvusios kitame mieste, būčiau išvykusi gyventi ten.

– Nekyla noras sugrįžti į gimtąjį Kauną?

– Kadangi po studijų gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos dramos teatre, likau čia. Nuvykti į bet kurią kitą šalį ar miestą, tačiau neturėti ten kuo užsiimti – nenorėčiau. Man reikalingas darbas, kad galėčiau save realizuoti. Nors apskritai aktorystė yra tokia profesija, kuri leidžia migruoti. Lietuvoje atstumai nėra labai dideli, tad tu gali gyventi viename mieste, važiuoti dirbti į kitą ir atvirkščiai.

– Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo artimieji?

– Jie pritarė. Esu be galo dėkinga savo tėveliams ir seseriai – artimiausiems žmonėms, kurie visą laiką nuo pat tos akimirkos, kai jiems pasakiau apie savo pasirinkimą, mane labai stipriai palaikė. Palaikė tuomet, kai vykau į stojamuosius egzaminus, studijų metais, pradėjus dirbti teatre. Jie mane palaiko iki pat šiol. Man tai labai svarbu.

Filmuojasi seriale

– Minėjote, kad turite ir kitų darbų...

– Šiuo metu filmuojuosi seriale "Jausmų miestas", todėl dažnai vykstu į Vilnių. Man patinka turėti kuo daugiau veiklos.

– Daug dirbate. Ar jums lieka laiko laisvalaikiui?

– Mažai lieka, bet neturiu kuo skųstis. Dar studijuodama atsidaviau šiai profesijai, ne tik vaidindavau etiuduose, bet ir kurdavau įvairias dekoracijas – pati kaldavau, piešdavau, statydavau. Ir visai nesvarbu, kad po to šios dekoracijos būdavo netvirtos. Svarbu kūrybinis procesas, fantazija, noras ką nors daryti. Kartais pykstu ant savęs dėl to, kad nemoku atsijungti nuo darbo. To poilsio reikia, kad šviežia galva galėtumei į viską pažvelgti iš naujo. Tačiau ne visada moku pailsėti. Gal laikui bėgant išmoksiu. Trumpai tariant, sergu aš tuo teatru ir nieko negaliu su savimi padaryti.

Turi svajonių vaidmenį

– Tai negi ir atostogų metu kuriate, dirbate? Nepervargstate?

– Per atostogas stengiuosi atsipalaiduoti. Mėgstu pasyvų poilsį. Žinoma, kartais jas leidžiu ir aktyviai, tačiau retai. Mieliau gulinėju pajūryje, skaitau knygas, susitinku su bičiuliais, kurių didžioji dalis gyvena Vilniuje, Kaune, Palangoje. Nemažai laiko leidžiu su šeima, ne tik vasarą.

– O kaip jūsų asmeninis gyvenimas, ar turite širdies draugą?

– Apie asmeninį gyvenimą kalbėti viešai nematau tikslo.

– Ar turite ateities planų, tikslų?

– Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus jų turiu. Kaip ir dauguma aktorių, noriu naujų darbų, naujų vaidmenų. Apie kokius vaidmenis svajoju, sakyti nenorėčiau, juk posakyje "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi" yra labai daug tiesos.