Herojinio lietuvių epo žybsnis, arba Romanas, gimęs po obelim

Rašytoja Nijolė Kepenienė apie ką tik pasirodžiusį savo naująjį romaną „Vėjų rožė“ šypsodamasi sakė, kad jis pats „pasirašė“ jai sėdint po obelim, plūduriuojant valtyje Skirvytėje, medituojant ir svajojant.

Trečias romanas

- Taip po truputį rašiau jį apie metus. Bet jam teko ilgokai pagulėti stalčiuje. Tas romanas jau senokai parašytas, prieš kokius penkerius metus. Vienu metu jį mano antroji dukra Akvilė buvo išsivežusi į Italiją iliustruoti. Po to ji grįžo, atidavėme leidyklai, ten rinko, maketavo, ieškojo knygai rėmėjų. Taip ir praėjo tie metai... - pasakojo rašytoja, išleidusi jau vienuoliktąją knygą.

Melnragėje gyvenanti romano autorė – poetė ir prozininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Rašo vaikams ir suaugusiems. Tris dukras (dvi jau suaugusios, o mažajai – dvylika) turinti rašytoja yra išleidusi bene septynias knygas vaikams. Naujausiąją, 2006-ųjų pabaigoje pasirodžiusias „Baltosios žąsytės pasakas“, ji dedikavo savo pirmajam anūkėliui Nagliui.

„Vėjų rožė“ - nebe pirmas N.Kepenienės romanas. 2000-aisiais pasirodė „Vienatvė dviese“, 2004-aisiais - „10% improvizacijos“. 2002-aisiais už eilėraščių rinkinį „Jos“ ir apysaką-pasaką „Tititatos užburti“ rašytoja gavo Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją.

Istorijos sapnas

Vieni literatūros žinovai jos „Vėjų rožę“ vadina istoriniu romanu, kiti – tiesiog romanu, o treti – herojinio lietuvių epo žybsniu. Pati autorė jį apibūdino kaip „istorijos sapną“, kuriame Vikingų pagrobtos vaidilutės Ildos jos mylimasis Vidgautas ieško pusę gyvenimo...

Paklausta, kodėl savo trečiuoju romanu šiuokart taip toli nukeliavo į praeitį, N.Kepenienė sakė:

- Apie mūsų senovę mes žinome maždaug nuo keturioliktojo amžiaus. O kas buvo dar seniau, mažai ką girdėjome. Man buvo smalsu. Ką radau, perskaičiau ir pati sau bandžiau susikurti vaizdą, kaip mūsų protėviai gyveno dešimtame amžiuje. Ir aprašiau, kaip tai įsivaizdavau. Istorinės tiesos ten nėra ko labai ieškoti. Tik tiek, kad vietovardžių paieškojau tikrų, ir toks žmogus Vidgaudas iš tikrųjų gyveno. Ką jis veikė, kas ten žino, bet kad buvo nukeliavęs iki Skandinavijos – tai tiesa.

Pirmuosius romano skaitytojus sužavėjo nepaprastai graži, vaizdinga ir turtinga jo kalba, romantiškai vaizduojama pagoniškoji senovės lietuvių pasaulėjauta, visame romane alsuojanti šio krašto dvasia, Baltijos jūros vėjų blaškomi nepaprasti žmonių likimai. Ir detektyvinės įtampos jame pakanka, ir veiksmo, ir dvasingo pasakojimo...

Apie vėjus ir meilę

Per „Vėjų rožės“ pristatymą klaipėdiečiams rašytojas Rimantas Černiauskas tvirtino, kad tai brandžiausia knyga N.Kepenienės kūryboje.

„Romane daug intriguojančio neaiškumo, net jo žanras – neaiškus, o knygos stilistika arčiau V.Krėvės „Dainavos šalies padavimų“, - dalinosi mintimis R.Černiauskas. Anot jo, „berniukams tai bus labai įdomi knyga: čia yra ir detektyvo elementų, ir piratai veikia, ir net eskimai; daug visokiausių nuotykių, veiksmo – dvikovos, mūšiai, karai; daug meilės...“ Jis pagyrė, kad autorė „labai gražiai piešia gamtą, mūsų krašto vaizdą“. „Be to, šįkart mažai daugžodžiavimo, kuris ankstesnėse Nijolės knygose mane erzindavo“, - pastebėjo R.Černiauskas. „Įdomūs autorės pastebėjimai tekste įausti labai natūraliai – plaukia, praplaukia... Jei jų nepasižymėsi – ir liksi kvailas“, - pridūrė jis šypsodamasis ir paskaitė keletą ištraukų iš romano.

Vis dėlto, anot šmaikštavusio kolegos, tai nėra istorinis romanas ir jis ne vaikams. „Reikėtų užklijuoti raidę „S“ ir neduoti jiems. Tai knyga suaugusiems. Neišsipildžiusių moters troškimų sublimacija. Galėtų būti vaikams, bet labiau – moterims. Knyga apie vėjus ir meilę“, - žaismingai reziumavo R.Černiauskas.

Bando įveikti baimę

Literatūrologo Marijaus Šidlausko nuomone, ši knyga – ir tradicinė, ir netradicinė. „Tai sapnas apie lietuvių neturimą herojinį epą, - teigė jis. - Labai smagu, kad postmodernizmo epochoje bandoma sugrįžti į tokią tolimą praeitį. Tas kuršių ainių tembras (knygos pristatyme šio krašto dainas dainavo „Kuršių ainių“ ansamblis - aut. past.) šį kūrinį sieja su poetiniu impresionizmu. Daugeliu aspektų įdomi ši knyga. Tekstas labai turtingas, esama psichoanalitinių įžvalgų, pasąmonės atverčių ir bedugnių vaizdų. Jame stiprus baimės momentas. Jis mums, lietuviams, labai svarbus. Ne kas kita, kaip baimė, bijojimas atsiverti mus atskyrė nuo jūros, mes jos nebeeksploatuojame. Šis romanas – bandymas įveikti baimės kompleksą ir vaduotis iš provincialumo. Jūra mus fiziškai atveria pasauliui, ir vėjai mus veikia... Knyga taip įgyja ne tik literatūrinės, bet ir moralinės vertės“.

- Ją rašydama bandžiau atrasti tarpinį variantą tarp poezijos ir prozos, - sakė autorė. - Paprastai rašydama prozą vis, būdavo, sugrįžtu prie poezijos. O šiuokart man to visai nereikėjo – šiame romane sutalpinau visa. Tarkim, tai mano poetinė proza.

Ir verčia romanus

Kalbantis su N.Kepeniene, nebe pirmąsyk susidarė įspūdis, kad jai kūryba nėra kančia.

- Rašymas man tiesiog būtinas. Pačiai sau. Toks pasėdėjimas, pameditavimas valandą, pusantros kasdien. Kaip malda, - prisipažino rašytoja, praverdama duris į savo kūrybos virtuvę.

Joje randa vietos ir svetimi romanai. N.Kepenienė Lietuvos leidyklų užsakymu verčia juos iš anglų kalbos. Šiemet jau išvertė tris, dabar pluša prie ketvirtojo. Dar truputėlį dėsto anglų kalbą Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentams. Laisvalaikiu abu su vyru lanko šokių klubą.

- Oi, mes jau klubo senjorai, šokame pramoginius šokius jau turbūt treji metai, - juokėsi rašytoja, tarp kitko pridurdama, kad įpusėjo naują romaną.

Apie ką bus jis?

- Vis bandau prisijaukinti šį kraštą. Juk esu atvykėlė iš Vilniaus. Man šis pajūris vis artimesnis. Dabar, kai čia, Melnragėje, gyvenu, turiu apmąstymams visokių temų – apie turtą, moters dalią... Tai bus detektyvinis romanas apie keturis žmones. Tiksliau - romanas su detektyvo elementais. Jau perlipau kulminacinį tašką. Iki vasaros, žiūrėk, ir „pasirašys“, - valiūkiškai šypsojosi N.Kepenienė.