JAV, Čikagos lietuvių jaunimo centro M.K.Čiurlionio galerijoje, veikia žymiausio Amerikoje lietuvio fotomenininko Algimanto Kezio jubiliejinė paroda.

Sunku patikėti, kad šiam energija ir produktyvumu stebinančiam fotografui – jau 80 metų. Ir neatrodo, kad darbo tempus jis bus linkęs mažinti ateityje. Vien per pastarąjį mėnesį fotomenininkas, rašytojas, filosofas spėjo apsilankyti gimtinėje, čia atidaryti dvi parodas (iki sekmadienio Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikia retrospektyvinė A.Kezio darbų paroda "Formos ir šviesos estetas"), o grįžęs į Čikagą – gausiems savo kūrybos gerbėjams pateikti dar vieną fotodarbų retrospektyvą.

Vienuolis su fotoaparatu

Žymaus fotomenininko gyvenimo vingiai ne iš karto jį atvedė prie fotografijos.
A. Kezys, būdamas šešiolikos, pasitraukė iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, sunkiai sirgo ir dėl to buvo priverstas išsiskirti su šeima, dramatiškai klajojo per karo siaubiamą Vokietiją ir po keleto metų kone stebuklingai susitiko su saviškiais.

Šios aplinkybės nulėmė A.Kezio apsisprendimą rinktis kunigo ir vienuolio kelią, kuris jį netikėtai atvedė į fotografijos pasaulį. Jau studijuodamas kunigų seminarijoje JAV, vasaros stovykloje A.Kezys berniukams surengė fotografijos būrelį. Šis užsiėmimas sulaukė stulbinamo jaunųjų stovyklautojų susidomėjimo. Fotografuoti patiko ir pačiam klierikui.

"Man labai pasisekė: surengus vos pirmąją savo kūrybos parodą lietuvių veiklos židinyje – Čikagos lietuvių jaunimo centre, joje apsilankė kuratorius iš Meno instituto (The Art Institute of Chicago – vienas didžiausių ir svarbiausių meno muziejų JAV – aut. past.), – prisiminė A.Kezys. – Jam mano darbai patiko, ir netrukus buvo surengta paroda Meno institute. Ten eksponuotus darbus atskira knyga išleido garsi "Loyola University Press" leidykla."

Taip A.Kezio vardas tapo žinomas JAV fotografijos pasaulyje. Fotoaparato iš rankų nebepaleido, kurį laiką jam buvo įbrukta taip ir nesukėlusi šiltesnių jausmų filmavimo kamera (A.Kezys yra sukūręs dešimtis dokumentinių filmų apie Čikagos lietuvių gyvenimą), o štai iš kunigystės, laikui bėgant, pasitraukė. Menininkas tikina, kad kalta ne moteris (šeimos taip ir nesukūrė, nors šiuo metu gyvena su drauge) ir tikrai ne fotografija – tiesiog po antrojo Vatikano suvažiavimo sudrebėjo griežtosios jo studijuotos religinės dogmos ir tiesos. "Staigaus lūžio ar oficialaus pasitraukimo iš luomo nebuvo, tiesiog dėl įtempto visuomeninio darbo per kokį dešimtmetį nuo to nutolau", – prisimena menininkas.

Fotografijose – grožio spinduliai

"Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalijuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertėje", – šie A.Kezio žodžiai taikliai nusako menininko darbų tematiką.

To grožio per kone pusšimtį kūrybos metų aptikta be galo daug ir įvairaus. Pirmojoje A.Kezio, tuomet dar jauno Jėzuitų ordino vienuolio, knygoje "Šventoji auka" (1965) – mišias laikančio kunigo rankų nuotraukos. Vėliau šviesos ir formos estetu tituluojamas menininkas fiksavo gamtovaizdžius, moteris, angelus, kapinaites...

Tačiau nenurungiamais ir kiekybės, ir kokybės požiūriu tapo A.Kezio miestovaizdžiai. Dažniausiai juose atpažįstama Čikaga su dangun šaunančiais pastatais, neretai – ir jaunystės miestas Vilnius.

Sugrįžo po dešimtmečių

Karo metais pasitraukęs į Vakarus, mylimą Lietuvą A.Kezys vėl galėjo pamatyti tik beveik po keturių dešimtmečių, 1983-iaisiais.

Dešimties dienų viešnagės gimtinėje kūrybinis rezultatas – fotografijų su autoriaus komentarais knyga "Lithuania Through The Wall" ("Lietuva. Žvilgsnis per sieną"), dėl kurios, kaip pats sako, sulaukė sovietų keršto – leidimo keliauti į Lietuvą nebegavo iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Ironiška, bet dėl išvykos į okupuotą tėvų žemę užsitraukė ir kai kurių žinomų JAV lietuvių nemalonę – šie jam mėgino prilipdyti komunisto etiketę.

Nuo 1990-ųjų Lietuvoje A.Kezys lankosi kasmet, surengdamas po vieną ar kelias parodas. "Visus gimtinėje eksponuotus darbus palieku – atgal neišsivežu nieko", – prisipažįsta meno kūrinius Lietuvos muziejams, galerijoms dovanojantis, pats kukliai gyvenantis menininkas.

Spalvas pamatė vėlai

Beveik keturiasdešimt metų A.Kezys pašventė juodai ir baltai klasikai. O jei kas pasiteiraudavo, kodėl kūryboje vengia spalvų, menininkas juokaudavo, jog jų tiesiog nemato: "I am color-blind" ("Esu aklas spalvoms").

Vėliau jam visgi teko pripažinti, kad spalvas skiria: prasidėjo "spalvotasis Kezio laikotarpis", eksperimentai kompiuterine grafika, besitęsiantys iki šiol.
Parodos Čikagoje atidaryme A.Kezio kūrybą pristatęs menotyrininkas Stasys Goštautas sakė, kad į visų matomą objektą šis fotomenininkas moka pažiūrėti netikėtu, nematytu kampu: "Jo fotoaparatas šauna amžinybėn, mes vos galim atpažinti originalą."

Kultūros žmogus plačiąja prasme

A.Kezys niekuomet nebuvo uždaras individualistas, besirūpinantis tik savo kūryba. 1966 m. jis įkūrė Lietuvių fotoarchyvą (dabar – S.Budrio lietuvių fotoarchyvas), Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, o 1980 m. įsteigė "Galeriją", kuri rengė lietuvių kūrybos parodas, leido katalogus, galiausiai (kai "Galerija" ir A.Kezio namai tapo vienu "kūnu") po savo svetingu stogu daugiau nei dešimtmetį glaudė linksmus ir intelektualius naujųjų emigrantų, vadinamųjų "trečiabangių" vakarėlius. Fotomenininkas visuomet mokėjo ne tik nuostabiai linksmintis ir savo dainomis, pritardamas akordeonu, linksminti kitus, bet ir itin produktyviai dirbti: A.Kezio rūpesčiu, JAV išleista apie 90 knygų, fotoalbumų bei parodų katalogų.

Per jubiliejinės menininko parodos Čikagoje atidarymą parodyto režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo vienas herojų taikliai sako, jog vien fotografu A.Kezį pavadinti maža – tai kultūros žmogus plačiąja prasme. Tam nedvejodamas pritartų kiekvienas, kuris pažino talentingą, tačiau ne mažiau ir kitų talentus norintį atskleisti menininką. Abipus Atlanto žinoma, jog A.Kezys puoselėja lietuvių meną išeivijoje, nuoširdžiai globoja "kitoje balos pusėje" atsidūrusius kultūros žmones.

"Noriu, kad atvažiavusieji "išlįstų į paviršių", kad jų menas patektų į naujas erdves. Juk tai labai smagu", – geranoriškos veiklos motyvus paprastai aiškina A.Kezys.
Fotomenininkas surengė ir Lietuvos menininkų – Romualdo Požerskio, Vaclovo Strauko, brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų ir kt. – parodas JAV, išleido jų katalogus.

Nuolatos įnikęs į darbus

Šiuo metu A.Kezys intensyviai dirba prie aštuntojo savo dienoraščių ("Scrapbook"), leidžiamų vos trimis egzemplioriais, tomo. Tikrai ne paskutinis, kadangi apims menininko gyvenimą iki 1998-ųjų. O kaip su fotografija – gal jau suplanuotas šioks toks kūrybinis poilsis? "Jei atvirai, išties galvojau, jog šios, jubiliejinės, parodos jau bus paskutinės, todėl norėjosi ypač pasistengti. Deja, svajonės neišsipildė – jau gavau kvietimą iš Lietuvos ir kitąmet surengti parodą", – kvatoja kaip visada valiūkiškai nusiteikęs A.Kezys.

Paklaustas, ką veiktų, jei išeitų užtarnauto poilsio, surimtėja ir pripažįsta, jog... turbūt išprotėtų. Menininkas neslepia: jis džiaugiasi Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio kvietimu rengti naują parodą, kuriai rengtis jau pradėjo. "Dabar, kai "įgnybo", vėl atsirado noras veikti", – pripažįsta.

A.Kezys atskleidžia būsimos parodos tematiką – tai vėl jo mylimieji miestovaizdžiai. Paroda būsianti apžvalginė ir vadinsis, ko gero, "Half the Globe" ("Pusė pasaulio"), mat talpins apie dvidešimties A.Kezio apkeliautų vakarų pusrutulio valstybių vaizdus.
Tad sveikiname gimtadienio proga, mielas Algimantai, ir iki naujų pasimatymų parodų salėse abipus Atlanto!

Algimantas Kezio gyvenimo faktai

Gimė 1928 m. spalio 28 d. Vištytyje.
1944 m. su šeima pasitraukė iš Lietuvos.
1950 m. atvyko gyventi į JAV, įstojo į Jėzuitų ordiną.
1956 m. Loyolos universitete Čikagoje įgijo filosofijos magistro laipsnį.
1961 m. įšventintas į kunigus.

1964 m. surengė pirmąją fotografijos parodą.
1965 m. įvyko asmeninė jo kūrybos paroda Čikagos meno institute, tai  – aukštas fotomenininko talento pripažinimas.
Surengė per 40 asmeninių parodų, eksponavo savo darbus Šiaurės ir Pietų Amerikos muziejuose.

Organizavo ir kuravo 1972–2002 m. Čikagoje vykusias kasmetines lietuvių fotografų parodas, kuriose gausiai dalyvaudavo ir Lietuvos fotomenininkai.
1997 m. jo iniciatyva internete eksponuota pirmoji virtuali lietuvių fotografijos paroda.
1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
(dešinėje).