Pakeliui į Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) sceną – kompozitoriaus Vidmanto Bartulio parašyta ir režisuota pjesė „Pamokslas žuvims“. Rytoj su spektaklio premjera žiūrovams bus pristatyta nauja teatro erdvė – Rūtos salė.

„Kai sunkiai sekasi paaiškinti kitiems, ko tu nori, tada tekstą imi rašyti pats“, – kuklinasi V.Bartulis ir užsimena nelaikąs savęs nei rašytoju, nei dailininku. Režisieriaus, kaip ir scenografo, duonos su šiuo spektakliu jis ragauja pirmą kartą. Ir užsimena, kad tokia duona – nelengva.

– Sekdamas literatūros kūrinio motyvais, operai „Pas de deux” esate parašęs libretą. Tikro dramaturgo, režisieriaus ir scenografo vaidmens ėmėtės pirmą kartą. Kas paskatino ryžtis tokiai avantiūrai?

– Taip, tai – šiokia tokia avantiūra, bet ne įtartina. Dramos teatras – rimta įstaiga, į viską reikėjo žiūrėti labai rimtai. Teatro vadovas Egidijus Stancikas pavasarį pasiūlė man suorganizuoti muzikinį projektą-kūrybinę laboratoriją. Pagalvojau, kad vien su muzika prasidėti neverta. Pradėjo rutuliotis idėja – kuršių tautos likimas. Ėmiau rinkti istorinę ir literatūrinę medžiagą, ir viskas susidėliojo.

Ėmiausi „visų sričių specialisto“ darbų, nes nesinorėjo trukdyti žmonių dėl man pačiam iš pradžių abejotinų dalykų. Galvojau apsieiti iš viso be dekoracijų, drabužių, vėliau – su labai minimaliais, paskui tas karkasas po truputį apaugo ir dekoracijom, ir drabužiais.

Teksto rašymas man nėra nei hobis, nei pomėgis – tai yra gana prievartinis dalykas. Viskas kyla iš būtinybės: kai sunkiai sekasi paaiškinti kitiems, ko tu nori, tada tekstą imi rašyti pats. Taip išlieki arčiau savo pradinio sumanymo. Aš nepretenduoju nei į rašytojus, nei į režisierius ar teatro dailininkus.

– Kodėl ėmėtės tokios temos – kuršių tautos likimo?

– Tema iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti istorinė, tačiau iš tiesų ji tokia nėra. Spektaklio veikiantieji asmenys – pastorius, tarnai, kuršiai – nėra istoriniai personažai, bet iš tiesų jie nenukelia į jokį konkretų amžių: spektaklis vyksta belaikėje erdvėje. „Pamoksle žuvims“ apmąstoma platesnė tautos tema: tautos atsiranda, tampa galingos, po to – išnyksta. Bandau netiesiogiai pasakyti, kad toks likimas gresia ir lietuviams. Noriu, kad žmonės susimąstytų apie tautos likimą, saugotų savo žmones, gerbtų savo praeitį, kultūros lobius: dainas, pasakas, legendas ir kitą paveldą.

– Kompozitorius ir rašytojas gali kurti užsidarę savo vienutėse, režisierius tiesiogiai susiduriama su žmonėmis. Kaip sekėsi dirbti su aktoriais?

– Savo kailiu patyriau, koks sunkus režisieriaus darbas. Imdamasis jo, galėjau tikėtis nebent aktorių geranoriškumo. Taip ir atsitiko: nemažai spektaklyje vaidinančių aktorių pažįstu nuo senų laikų (V.Bartulis yra dirbęs KVDT Muzikos skyriaus vedėju, vadovavęs šiam teatrui – aut. past.). Sulaukiau aktorių, kitų teatro darbuotojų patarimų ir pasiūlymų.

– Ar patarimai neapsuko galvos?

– Aš juos išklausydavau, bet paskui pasielgdavau savaip.

– Galbūt pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlieka muzika?

– Tokių privilegijų muzikai nesuteikiau. „Pamoksle žuvims“ labai svarbus aktorių ir šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo (jis sukūrė daug iliuzinių efektų) darbas. Tai turėtų būti ir vizualiai įdomus spektaklis.

Šiam spektakliui sukūrėme specialių instrumentų: būgnų, skardelių, lentučių. Jais aktoriai scenoje išgauna įvairius garsus. Vis dėlto tai nėra jų improvizacija – tie garsiniai intarpai yra apskaičiuoti, aktoriai gana tiksliai atkartojo tai, ko man reikėjo. Jie nesibaidė muzikos instrumentų, juk tai – muzikalūs žmonės. Kai kurie žodžiai, ypač paimtieji iš mano gauto kuršių kalbos žodyno, spektaklyje skamba ne kaip prasminiai, o kaip fonetiniai vienetai.

– Esate sukūręs muziką per 100 spektaklių. Kuo turi pasižymėti teatrui skirta muzika?

– Kurdamas muziką kokiam nors kolektyvui atlikti, kad ir kas tai būtų – oratorija, simfonija, koncertas fortepijonui ar dar kas nors, kompozitorius yra laisvesnis. O spektaklio muzika turi tikti teatrui, režisieriui, konkrečiam pastatymui. Paprastai darbas vyksta taip: skaitai pjesę, išsiaiškini režisieriaus matymą – ko jis iš tavęs nori, dalyvauji repeticijose. Iš viso to gimsta bendras sumanymas muzikai. Yra buvę atvejų, kai mano parašyta muzika režisieriui netikdavo – tekdavo ją perrašyti. O kai pats ir kompozitorius, ir režisuoji – labai patogu: nereikia derintis prie kito žmogaus (šypsosi).

Iš esmės tiek kūrinys muzikiniam kolektyvui, tiek teatrui gimsta vienodai sunkiai: šablonai čia neegzistuoja, kiekvieną kartą prie idėjos reikia prieiti iš naujo.

Teatras ir muzika yra artimos iliuzijai, kaip, beje, ir visas menas. Tai yra žaidimas garsais, žodžiais, šviesomis, spalvomis, siužetais, žmonių nuotaikomis.