Jaunieji teatro mokyklėlės "Mano teatras" aktoriai šiomis dienomis sulaukia daugybės šypsenų, sveikinimų ir nuoširdžių padėkų. Prie Kauno valstybinio dramos teatro veikianti jaunųjų talentų mokykla švenčia dešimtmetį.

Per 200 teatro mokyklėlę lankančių mažųjų aktorių, kurių amžius – nuo dvejų iki aštuoniolikos metų – jubiliejų švenčia vaidindami. "Mano teatro" gimtadienio proga Filharmonijos scenoje jie vaizdingai priminė teatro mokyklėlės istoriją, o vakar vaidino penktus metus Dramos teatro repertuare esančioje "Anderseno gatvėje". "Statyti spektaklius su vaikais, kaip ir dirbti bet kurioje kitoje kūrybos srityje, yra pragariškas darbas. Bet mes iš vaikų sulaukiame tokių nuoširdžių emocijų, užsimezga toks ryšys, kad tai kompensuoja viską", – pastebi viena mokyklėlės mokytojų aktorė Inesa Paliulytė. Pagal pačios parašytas pjeses šios menininkės režisuoti ir su vaikais pastatyti spektakliai "Anderseno gatvė" bei "Liūdnas Dievas" pelnė ne tik žiūrovų simpatijas – ir teatralų pripažinimą. Už "Anderseno gatvę" I.Paliulytė buvo apdovanota aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – "Auksiniu scenos kryžiumi" ir kaunietišku "Fortūnos" diplomu. "Liūdnas Dievas" pelnė "Fortūnos" prizą, skirtą už svarų indėlį į teatro pedagogiką ir Kauno dramos teatro kūrybinį gyvenimą.

– Kuo pamokėlės "Mano teatre" skiriasi nuo įprastų užsiėmimų su vaikais?

– Mes nestatome bet ko ir bet kaip. Mūsų spektakliai pereina griežtą atranką. Jei mums tai atrodo neprofesionalu, netinkama mūsų teatro scenai, spektaklio nestatome. Vaikai nėra antrarūšė publika. Net profesionalių mūsų teatrų produkcija vaikams dažnai yra nyki ir antrarūšė, su antrarūšiais režisieriais ir aktoriais, viskas sumesta paskubomis. Mes galvojame kitaip, manome, kad vaikai nusipelno rimtų pastatymų. Norime parodyti, kad vaidinti profesionaliame teatre yra didžiulė atsakomybė. Ugdome vaikų discipliną, pareigingumą ir pagaliau meilę teatrui – vaikai pamilsta tuos, su kuriais vaidina, ir tuos, kurie juos moko. Mes vaikus vertiname kaip lygiaverčius sau ir kalbame su jais apie labai rimtus dalykus.

– Ugdote būsimuosius aktorius?

– Mes neakiname, kad vaikai rinktųsi aktoriaus profesiją. Aktoriaus profesija – labai nedėkinga, be to, Lietuvoje turime aktorių perprodukciją. Mes ugdome kūrybingus žmones. Kad ir kokią specialybę jis įgytų, kūrybingas žmogus matys problemą ne vienu kampu, o iš įvairių pusių. Mes ugdome kitokius vaikus, nei įprasta mūsų mokyklų sistemoje, kur vaikai pratinami atrajoti į juos prikemšamas žinias, vertinamas pažymiais.

– Pas jus atėję vaikai pasikeičia?

– Yra vaikų ir tėvų, su kuriais esame tapę giminingomis sielomis. Prie bendro laužo nesėdime, bet atsiranda susikalbėjimas širdimi. Ateina ir sunkiai bendraujančių, hiperaktyvių vaikučių. Kartais tas sunkiai bendraujantis vėliau taip pradeda bendrauti! Būna, per užsiėmimus vaikas nuo mamos kelių nesitraukia, o po pusės metų ateina sau drąsiausiai ir vaidina. Negalima vaiko stumti, versti daryti tai, ko jis nenori. Vaikas kaip pumpuras turi išsiskleisti. Kai ateis laikas, jis viską padarys. Yra ne vienas vaikas, kuris atėjęs pas mus buvo labai nedrąsus, o dabar pagrindinius vaidmenis atlieka.

– Jauniausi mokyklėlės moksleiviai – dvejų metukų mažyliai. Ką gali suvaidinti tokio amžiaus žmogučiai?

– To, ką daro vaikai, mes nevadiname vaidyba. Žodis "vaidinti" asocijuojasi su kažkuo netikru. Mano vaikai tiesiog veikia – juk ir žodis "drama" graikiškai reiškia veiksmą. Aš naudoju savo sukurtą neverbalinę metodiką, bendraujame širdimi ir kūno kalba. Naudojame pratimus, padedančius mažyliams susikoncentruoti. Su mažiausiaisiais užsiėmimas trunka penkiolika minučių, dar penkiolika minučių mes kažką veikiame – juk dėl penkiolikos minučių tėveliai vargiai veš atžalą į užsiėmimą. Labai noriu ugdyti vaiko sielą ir jo jausmus. Juk intelektą su devyniais skaitmenimis ir trisdešimt dviem raidelėm įkals mokytojai. Pasitaiko, ir Kauno poniutės atveda savo vaikelius ir įsivaizduoja, kad jie čia demonstruos madas, bus gražūs modeliai. Tačiau tokios mamos labai greitai supranta, kad ne ten pataikė ir daugiau nebepasirodo.

– Kuo skiriasi profesionalių aktorių ir vaikų repeticijos?

– Su vaikais mes dirbame tris keturis kartus ilgiau. Mūsų Aurimas, spektaklyje vaidinantis Adamskį, buvo keturmetis, kai pradėjome repetuoti "Liūdną Dievą". Kolegos man sakė: nieko nebus, jis per mažas, repeticijose net užsikerta iš baimės. Bet aš nenorėjau nuleisti rankų. Mėnesį su Aurimu dirbau individualiai – rengiau jį scenai, kurioje jis vaidina su Nijole (Lepeškaite – aut. past.). Spektaklyje ji yra Marija. Per mėnesį individualaus darbo Aurimas suprato, kad Nijolę jis turi vadinti ne Nijole, o Marija. Spektaklyje jis turėjo rėčiu sijoti miltus. Jo rankytės tokios mažos, kad rėtį vos pakėlė. Su mama jie repetavo namuose, nubarstė miltais visą gatvę, bet išmoko valdyti rėtį. Taip mes dirbame su vaikais. Žinoma, labai padeda mamos. Aš dirbu su ikimokyklinukais. Tokio amžiaus vaikai dar nesako teksto. Procesas yra ilgas, bet patiriame didžiulę satisfakciją, kai vaikas, kuriuo kolegos nelabai tikėjo, padaro taip, kad visi sako: neįsivaizduojame, ar kas galėtų būti geriau!

– Naujausias mokyklėlės spektaklis "Liūdnas Dievas" – holokausto, plačiąja prasme – humanizmo, tema. Ar ne per sunkios temos vaikams?

– Esu įsitikinusi, kad vaikai turi ne tik vaikščioti su tėvais į prekybos centrus ar vaidinti "Trijuose paršiukuose". Ir "Anderseno gatvėje", o "Liūdname Dieve" – dar ryškiau, nuskamba mirties motyvas, kalbama apie sielos gyvenimą. Su vaikais šiais laikais beveik nekalbama apie mirtį. Mano, kaip krikščionės ir menininkės, pareiga yra vaikams priminti, jog gyvenimas – tai ne besitęsiančios linksmybės. Vaikams rimti spektakliai irgi buvo išbandymas. Bet mes susidorojome.

– Ar nepritrūksta kantrybės dirbti su vaikais?

– Man Dievas davė dovaną labai mylėti vaikus. Aš turiu du šimtus vaikų. Patys vaikai gal neprisipažįsta – kartais mažųjų tėveliai pasako, kad vaikai mus myli. Vaikai nuoširdūs – ateina, apkabina. Tas prieraišumas ir yra namų jausmas. Vienų didelių namų, kuriuose mes visi gyvename.

Vitalija Truskauskaitė, teatrologė:

Vaikų teatras yra susiformavęs labai vėlai, tik XIX a. pabaigoje. XX a., remiantis vaikų teatru, buvo sukurtos skirtingos vaikų ugdymo strategijos. Jos gali būti skirtingos, kaip ir tikslai, kurių siekiama. O kalbant konkrečiai apie Kauno teatro mokyklėlę, joje naudojama savita dėstymo metodika. Čia pastatyti spektakliai parodo, kad vaikų ugdymo procesas vyksta nepaprastai įdomiai ir labai kūrybingai.