Kauno mažasis teatras gyvena naujos premjeros išvakarėse. Kitą savaitę jo scenoje atgis Artūro Žukausko režisuotos Mario Fratti pjesės „Sesuo" veikėjai.

Kas? Premjera "Sesuo".

Kur? Kauno mažajame teatre.

Kada? vasario 10 d. 19 val., 12 d. 18 val., 14 d. 19 val., 18 d. 18 val.

Šiuolaikinio italų kilmės JAV dramaturgo M.Fratti pjesėje paliečiamos slapčiausios žmogaus dvasinės problemos, kurios mus lydi nuo antikos laikų: pradedama nuo amžinojo vyro ir moters konflikto ir užbaigiama motinos ir dukros konfrontacija. Tiesa, bandoma gydyti sielos ligą ar apsaugoti nuo galimų gyvenimo negandų.

Italų literatūros profesorius emeritas, pasaulyje pripažintas pjesių rašytojas ir kritikas M.Fratti, neduoda sprendimų, neteisia ir neišteisina veikėjų. Tragiškosios klaidos, peraugusios į tragiškąją kaltę, apsivalymas yra tiesoje – prieš kitus, o svarbiausia prieš save.

Spektaklio režisieriaus A.Žukausko teigimu, kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirksnis, kada tiesos poreikis tampa svarbiausiu dvasinio ieškojimo keliu.

"Gyvenimo rutina įvelia į begalinį melo, pagiežos, veidmainysčių ratą, kurio kartais net negalime sustabdyti, nes gėdijamės. Ta dvasinė dykuma, melo plynlaukis suskaldo šeimą tarsi į atskiras salas. Sulig kiekviena diena tas plynlaukis didėja, tapdamas kapinynu, kuriame palaidojama tiesa – kas yra sesuo, kas yra motina, kas yra tėvas, kas yra sūnus? – pjesės slėpinius atskleidžia režisierius. – Tereikia vieno žmogaus begalinio noro, vienos akimirkos gyvenime, kai tiesa sustato viską į savo vietas – ateina atgailos ir laisvo kvėpavimo akimirka.“

Spektaklyje nuosprendžio teisė tarsi prisiekusiųjų teismui paliekama žiūrovams – nuteisti negalima pasigailėti. Kiekvienoje šeimoje yra paslaptis, kuri apsprendžia žmogaus likimą.

Komentaras

Doloresa Kazragytė

Aktorė, atliekanti motinos Margaritos vaidmenį

Pjesės intriga sudomino paslaptingumu, keistai susipynusios šeimos (motinos, sūnaus, sesers) antikiniu (galima ir taip pasakyti) tragišku mazgu. Visa to mazgo narpliojimo atsakomybė tenka režisieriui, aktoriams. Nelengva užduotis, bet tikime, kad žiūrovams, šiame beprotiškame pasaulyje bus įdomu susidurti ir su savo sielos problemomis. Šiame spektaklyje sutikau vaidinti ne todėl, kad pasiilgau teatro, o todėl, kad ilgi žiemos vakarai ir Kauno mažasis teatras be marmuro ir bilzgesio man tinka.

Eglė Mikulionytė

Aktorė, vaidinanti dukterį Rozaną

Pjesės fabula tarsi labai paprasta, bet kuo daugiau skaitai, tuo labiau pastebi, kad šiame kūrinyje atsispindi antikinės tragedijos: „Karalius Edipas“, „Elektra“, galima pastebėti ir „Kaligulos“ bruožų. Atrodo, paprasti besikartojantys sakinukai, bet iš esmės – vyksta prigimties aiškinimasis.

Rokas Petrauskas

Aktorius, vaidinantis sūnų Karlą

Jaunas žmogus, ieško atsakymų šeimoje, kurie jį kankina visą gyvenimą. Nežinia, kodėl ir kur pradingęs tėvas, motinos silpnybės ir sesers ištvirkimas jį gniuždo ir stumia išprotėjimo link. Nuolatinis melas šeimoje jį priverčia užsidėti storą odą, jis nenori, bijo, o gal ir gėdijasi parodyti savo tikrąjį veidą. Dažnai jo bendravimas primena paauglio bendravimą – tai rodo, kad jis dar nestovi tvirtai ant savo kojų ir yra priklausomas nuo mamos, sesers, tik pats sau to negali pripažinti. O tai dar vienas įrodymas, kad šeimoje žmonės turi kalbėtis, nelaikyti paslapčių, kurios kažkada gali sprogti... Svarbiausias čia yra jo ir 20 metų vyresnės sesers ryšys, kuris anaiptol spektaklio vyksme nėra jau toks paprastas, o sužinota tiesa akis bado.

Antanas Jasenka

Spektaklio kompozitorius

Perskaičius pjesę iš karto atsivėrė pagindinė idėja – Oidipas. Kraujomaiša su prievartos atspalviais M.Fratti pjesėje parodyta ne iš karto, bet nuosekliai. Pasidarė aišku, kad naudosiu antikinės epitafijos temą – „Seikilos epitaph“, kurią perdariau į savo muzikinę kalbą. Visą spektalį ši giesmė artikuliuojama (dainuojama, grojama) įvairiomis formomis. Originali melodija išliko iškalta antkapio akmenyje iki šių dienų. Senovės graikai muziką užrašydavo senovės graikų abecelės raidėmis. Yra daug teorinių darbų apie muziką, bet istorijoje randame tik šią – „Seikilos epitafiją“. Epitafijos tekstas mane dar labiau apstulbino, kuris iš esmės ir yra šio spektaklio vektorius: "Kol tu gyveni – šviesk, neturėk jokių vargų, gyvenimas yra akimirksnis, o laikas – pareikalaus savo duoklės...“

Neringa Keršulytė

Kostiumų autorė

Dar vienas iš septynių graikų išminčių Chilonas teigė: „Pažink save“. Šis posakis aktualus ir šiandien: „Kas mus veikia, kuria ir griauna?“ Ar minties, jausmo, savasties suvokimo kelias veda griaudamas ir ataidėdamas griūvančių graikiškų kolonų atplaišomis, ar gimsta čia pat, kalamas stebint kasdienybę? Ar tikrai pažįstame ir atpažįstame tai, kas mus supa. Išorinės ir vidinės erdvės pojūtis, nukeliantis į antikos laikus, mažais potėpiais atsikartoja spektaklio herojų erdvėje, kostiumuose, elgsenoje – kartais mažiau, kartais daugiau atpažįstamai. Kaip kiekviename iš mūsų.