Sveiki grįžę iš pragaro

Suk­lu­pu­sioms įžy­my­bėms ne vi­sa­da pa­vyks­ta at­si­ties­ti ir pra­dė­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo. Iš­si­kaps­čiu­sie­ji nu­gar­mė­ji­mą že­myn va­di­na lem­tin­gu.

Dar vis dug­ne

Įky­rios ta­po nau­jie­nos apie bu­vu­sį „Žal­gi­rio“ krep­ši­nin­ką, da­bar gy­ve­nan­tį Klai­pė­do­je, 39 me­tų Gin­ta­rą Ei­ni­kį. Be­veik dvi­de­šimt me­tų pa­sky­ręs krep­ši­niui, tris kar­tus ta­pęs olim­pi­nių žai­dy­nių bron­zos me­da­lių lai­mė­to­ju, Eu­ro­pos vi­ce­čem­pio­nas, še­šis kar­tus Lie­tu­vos čem­pio­nas, tris kar­tus LKL čem­pio­nas, ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi, to pa­ties or­di­no Ka­ri­nin­ko kry­žiu­mi – tik­ra žvaigž­dė, už­ge­su­si, kai tik pa­li­ko di­dį­jį krep­ši­nį 2005-ai­siais. Nuo ta­da G.Ei­ni­kio pa­var­dė links­niuo­ja­ma tik po­li­ci­jos su­ves­ti­nė­se, kri­mi­na­li­niuo­se straips­niuo­se ar kri­mi­na­li­nė­se te­le­vi­zi­jų lai­do­se.

G.Ei­ni­kis nak­ti­nia­me sos­ti­nės klu­be mu­šė mo­te­rį, ap­svai­gęs nuo nar­ko­ti­kų ava­ri­jo­je su­ža­lo­jo žmo­gų, jam ket­ve­riems me­tams bu­vo atim­ta tei­sė vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį ir skir­ta 6 tūks­tan­čių li­tų bau­da. Dar vie­na bau­da skir­ta, kad že­mi­no sa­vo drau­gę jos ma­ža­me­tės duk­ters aki­vaiz­do­je. Ne­ma­lo­nu­mų tu­rė­jo ir vie­na­me Klai­pė­dos ka­zi­no, iš kur bu­vo tie­siog iš­va­ry­tas. Pa­sip­rie­ši­no po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams, už tai vėl bu­vo nu­baus­tas. Vi­sai ne­se­niai bu­vu­si krep­ši­nio žvaigž­dė su­mu­šė Klai­pė­dos res­to­ra­no ap­sau­gos dar­buo­to­ją, ka­bi­nė­jo­si prie lan­ky­to­jų ir juos už­gau­lio­jo.

Kol kas G.Ei­ni­kis – dug­ne, o ap­lin­ki­niai, jo ar­ti­mi žmo­nės – tik pa­sy­vūs ste­bė­to­jai, lau­kian­tys, ka­da ir ar ap­skri­tai jis pa­kils.

Ka­me­ro­je at­ra­do Die­vą

17 me­tų Kau­ne gy­ve­nu­sį dai­ni­nin­ką Ro­mą Bub­ne­lį gy­ve­ni­mo sū­puok­lės prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo švys­te­lė­jusios į ne­re­gė­tas aukš­tu­mas. Di­džiu­lės įmo­nės „Lit­po­liin­ter“, ku­riai pri­klau­sė apie dvi­de­šimt al­ko­ho­liu pre­kiau­jan­čių par­duo­tu­vių Lie­tu­vo­je, to pa­ties pa­va­di­ni­mo ban­ko, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos LNK pirm­ta­kės sa­vi­nin­kas. Žmo­gus, kaž­ka­da bu­vęs Lie­tu­vos tur­tin­giau­sių­jų de­šim­tu­ke. Ke­lio­nės į už­jū­rius, pra­ban­gios šven­tės, vie­ne­ti­niai Lie­tu­vo­je au­to­mo­bi­liai, jach­ta, pri­va­tus lėk­tu­vas. Ir – bau­džia­mo­ji by­la už pi­ni­gų, su­rink­tų iš gy­ven­to­jų, iš­švais­ty­mą, de­vy­ni mė­ne­siai kar­do­mo­jo ka­li­ni­mo Lu­kiš­kė­se, tuš­čios ki­še­nės, pra­ras­ta šei­ma ir ban­dy­mas pra­dė­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo.

„Gy­ve­ni­me nie­kas neat­si­tin­ka šiaip sau. Vis­kas tu­ri pra­smę. Žmo­gui ski­ria­mi iš­ban­dy­mai, vie­niems – vie­no­ki, ki­tiems – ki­to­kie. Kaip at­pil­das, to­dėl kiek­vie­nas tu­ri pa­gal­vo­ti: ką blo­go pa­da­riau, kad man taip at­si­ti­ko? – dės­tė R. Bub­ne­lis. – La­bai sim­bo­liš­ka, bet man bu­vo duo­ti de­vy­ni mė­ne­siai, kad gim­čiau iš nau­jo.“

Per tą lai­ką bu­vęs mi­li­jo­nie­rius tu­rė­jo pro­gos pa­bū­ti pa­ts su sa­vi­mi, pa­bend­rau­ti su vi­siš­kai žlu­gu­siais žmo­nė­mis, žiau­riais nu­si­kal­tė­liais ir at­ras­ti Die­vą. „Re­li­gi­ja pa­dė­jo iš­si­kaps­ty­ti iš duo­bės, ji su­tei­kė jė­gų ir ti­kė­ji­mo sa­vi­mi“, – įsi­ti­ki­nęs R.Bub­ne­lis. Jis neat­me­ta ga­li­my­bės, kad pa­dė­jo ir jo pa­ties as­me­ni­nės sa­vy­bės – nuo­šir­du­mas ir at­vi­ru­mas.

At­la­pa­šir­dis, ne­tu­rin­tis ko slėp­ti, mo­kan­tis žiū­rė­ti į akis, šir­dy­je ne­tu­rin­tis prie­šų. Nors pa­ts pa­si­ju­to esąs prie­šas ne vie­nam bu­vu­siam sa­vo pa­žįs­ta­mui – kai kas ne­no­rė­jo bend­rau­ti su „sė­dė­ju­siu“ žmo­gu­mi, pe­rei­da­vo į ki­tą gat­vės pu­sę. Bet bu­vo ir to­kių, ku­rie džiau­gė­si, kad Ro­mu­kas (taip jis daž­niau­siai va­di­na­mas drau­gų ir net ma­žiau pa­žįs­ta­mų žmo­nių) išė­jo į lais­vę, iš kar­to spau­dė jam ran­ką. Tie­sa, kai ku­rie nu­si­grę­žu­sie­ji da­bar, kai R.Bub­ne­lis ky­la dai­ni­nin­ko šlo­vės laip­tais, vėl at­si­grę­žė į jį.

Pra­dė­jo nuo ka­pi­nių
Išė­jęs į lais­vę R.Bub­ne­lis sun­kiai ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą. Pra­dė­jo nuo ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo ka­pi­nių prie­žiū­ros įmo­nė­je. Šį dar­bą jis va­di­na vėl­gi sim­bo­li­niu – čia, kaip nie­kur ki­tur, ga­li su­pras­ti, kad ir ko­kį gy­ve­ni­mą gy­ven­tu­me, vi­si su­sto­si­me čia.

Vė­liau in­ži­nie­riaus-hid­ro­tech­ni­ko iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis R.Bub­ne­lis pa­dė­jo drau­gui pre­kiau­ti dė­vė­tais dra­bu­žiais, įsi­dar­bi­no laik­raš­čio fo­tog­ra­fu, dar vė­liau ta­po bul­va­ri­nio laik­raš­čio „Va­ka­ro ži­nios“ di­rek­to­riu­mi, „Pa­gi­rių šilt­na­mių“ ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, ne­tru­kus – „Gu­ber­ni­jos“ bend­ro­vės va­do­vu. Pas­ta­rą­jį po­stą pa­li­ko dėl to, kad gy­ven­ti rei­kė­jo Šiau­liuo­se ir tik sa­vait­ga­liais su­grįž­ti į Vil­nių, pas šei­mą – sep­ty­nio­li­ka me­tų jau­nes­nę žmo­ną ir du ne­di­de­lius sū­nus. Tai ant­ro­ji R.Bub­ne­lio šei­ma. Da­bar jis tu­ri ke­le­tą nau­jų dar­bo pa­siū­ly­mų, sa­vo vers­lo im­tis dar ne­ža­da, nes įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­vo­je kol kas nau­jam vers­lui ne­tin­ka­mas me­tas.

R.Bub­ne­lio ne­sėk­mes jo tė­vai iš­gy­ve­no kar­tu, neats­tū­mė. „Man  la­bai svar­bus ar­ti­mų žmo­nių po­žiū­ris į ma­ne, – pa­brė­žia R.Bub­ne­lis. – Jei­gu bent kas šei­mo­je pa­lai­ko, vis­ką ga­li iš­ken­tė­ti ir vė­liau pa­kil­ti.“

Kau­ną va­di­na skais­tyk­la

R.Bub­ne­liui vi­sa­da ma­lo­nu su­grįž­ti į Kau­ną. Čia mo­kė­si, pra­dė­jo dirb­ti, su­kū­rė šei­mą, už­siė­mė vers­lu, ta­po tur­tin­gas, sė­do į tei­sia­mų­jų suo­lą. Da­bar jį ma­žai kas sie­ja su Kau­nu, ne­bent K.Lu­šo ir G.Pa­tac­ko dai­na „Lais­vės alė­ja“, ku­rią dai­nuo­ja jau ke­lio­li­ka me­tų ir ku­ri ta­po vie­nu neo­fi­cia­lių Kau­no him­nų.

„Jei­gu ne Kau­nas, gal ne­bū­čiau kri­tęs, da­bar ne­bū­čiau at­gi­męs. Ne­ži­nia, kas bū­tų at­si­ti­kę, jei ne tas lū­žis gy­ve­ni­me, – gar­siai mąs­tė R.Bub­ne­lis. – Kau­nas – tar­si ma­no skais­tyk­la.“

Ko­dėl ki­tiems ne­pa­vyks­ta pa­kil­ti? „Gal to­dėl, kad ne vi­si vie­no­dai grei­tai pe­rei­na tuos nuo­puo­lio ra­tus, – svars­tė R.Bub­ne­lis. – Ne vi­si grei­tai at­ran­da ti­kė­ji­mą ir Die­vą. Be to, rei­kia ti­kė­ti: jei­gu šian­dien blo­gai, ry­toj neiš­ven­gia­mai bus ge­rai. Taip su­ka­si gy­ve­ni­mo ra­tas. To­kia yra har­mo­ni­ja.“ Ta­čiau R.Bub­ne­lis ne­smer­kia ne­pa­ki­lu­siųjų. Tiems, su ku­riais lei­do die­nas izo­lia­to­riu­je, gat­vė­je ne­si­kra­to ran­ką pa­duo­ti.

Ne­te­ko dip­lo­ma­to po­sto

Kaip grei­tai ga­li­ma nu­si­ris­ti že­myn, ge­rai ži­no ke­tu­rias­de­šimt­me­tis Ai­das Puk­le­vi­čius. Da­bar jis – 33 pa­sau­lio ša­ly­se lei­džia­mo žur­na­lo vy­rams FHM vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Lie­tu­vo­je, ra­šy­to­jas, sce­na­ris­tas, pra­mo­gų vers­le la­bai ge­rai ži­no­mas žmo­gus. Maž­daug prieš 12–13 me­tų jis bu­vo dip­lo­ma­tas, lai­ki­na­sis rei­ka­lų pa­ti­kė­ti­nis Aust­ri­jo­je, iš­lei­dęs kny­gą „Ke­tu­rio­li­ka res­ti­tu­ci­jos die­nų“. Net­ru­kus bu­vo nu­teis­tas už vals­ty­bės pi­ni­gų iš­švais­ty­mą ir vie­nuo­li­ka mė­ne­sių pra­lei­do pa­tai­sos na­muo­se.

Ne­ži­nia, su ko­kiu A.Puk­le­vi­čiu­mi šian­dien kal­bė­tu­me, jei­gu ne šis ne­lem­tas įvy­kis, jo gy­ve­ni­mą ap­ver­tęs aukš­tyn ko­jo­mis. Pats jis ne­no­ri spė­lio­ti, kuo ga­lė­jo tap­ti. „Sun­kiai da­bar sa­ve  įsi­vaiz­duo­čiau biu­rok­ra­ti­nės sis­te­mos da­li­mi – kiek­vie­ną die­ną dė­vin­tį kos­tiu­mą, ry­šin­tį kak­la­raiš­tį“, – svars­to A.Puk­le­vi­čius ir tar­si pri­pa­žįs­ta, kad yra pa­ten­kin­tas tuo, ką da­bar vei­kia.

Dau­gu­ma žmo­nių, su ku­riais dir­bo A.Puk­le­vi­čius, iki šiol – dip­lo­ma­ti­nė­se tar­ny­bo­se. Ry­tis Pau­laus­kas da­bar – am­ba­sa­do­rius Vie­no­je, Os­ka­ras Ju­sys, bu­vęs pir­ma­sis A.Puk­le­vi­čiaus va­do­vas, da­bar Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos sek­re­to­rius, Re­na­tas Nor­kus iš dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos pe­rė­jo į Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, bet da­bar vėl iš­vyks­ta dip­lo­ma­ti­nei tar­ny­bai į Vie­ną. Bu­vo ir to­kių, ku­rie pa­si­trau­kė, išė­jo į po­li­ti­ką.

Pa­vyz­džiui, Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius, ku­ris į dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą bu­vo pa­skir­tas kar­tu su A.Puk­le­vi­čiu­mi. At­ro­do, šiuo­se sluoks­niuo­se iki da­bar ga­lė­jo su­ktis ir A.Puk­le­vi­čius. „Kai pri­pran­ti da­ry­ti vie­ną dar­bą, neį­si­vaiz­duo­ji, kad ga­li kaž­kur išei­ti, už­siim­ti vi­sai ki­ta, ne­ži­no­ma veik­la. Ir aš tur­būt ne­bū­čiau ry­žę­sis jos keis­ti, – ma­no A.Puk­le­vi­čius. – Dirb­da­mas dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je kar­tais at­si­vers­da­vau žur­na­lą FHM (tuo­met dar ang­lų kal­ba), pa­skai­ty­da­vau ir pa­gal­vo­da­vau: oho, kaip jie mo­ka pa­da­ry­ti.“ Praė­jus dau­giau nei de­šim­čiai me­tų jis pa­ts ėmė va­do­vau­ti šiam žur­na­lui, jau lei­džia­mam Lie­tu­vo­je.

Ka­lė­ji­mas – pro­ga sa­via­na­li­zei

Užt­ren­kęs ka­lė­ji­mo du­ris A.Puk­­le­vi­čius neat­sig­ręž­da­mas pra­dė­jo nau­ją gy­ve­ni­mą. Pu­sę me­tų jis bu­vo be dar­bo, pa­skui pa­si­py­lė teks­tai te­le­vi­zi­jos lai­doms, dar­bas ry­šių su vi­suo­me­ne bend­ro­vė­je „Gu­li­ve­rio tink­las“, sce­na­ri­jai „Dvi­ra­čio žy­nioms“, se­ria­lams, kny­gos.

„Ap­lin­ka, į ku­rią su­grįž­ti, vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų no­rint at­si­ties­ti ir pra­dė­ti gy­ven­ti iš nau­jo. Dar svar­biau dėl to, kas at­si­ti­ko, ne­kal­tin­ti ki­tų. Sa­vy­je rei­kia ieš­ko­ti pro­ble­mų“, – iš sa­vo pa­tir­ties re­cep­tus že­ria A.Puk­le­vi­čius.

Sa­via­na­li­zei ka­lė­ji­me lai­ko ap­stu.  „Kai ku­rie nu­teis­tie­ji la­bai grau­žia­si dėl to, ką pa­da­rė, ir ma­tai, kad ta grau­ža­tis jiems kur kas bai­siau nei ne­lais­vės me­tai“, – sa­kė A.Puk­le­vi­čius, ku­riam įdo­mi su­tik­tų žmo­nių psi­cho­lo­gi­ja. Ta­čiau tik iki tam tik­ros ri­bos. Jis, pa­vyz­džiui, ne­no­ri gi­lin­tis, ko­dėl kaž­kas pa­da­rė itin žiau­rų nu­si­kal­ti­mą. Jam įdo­miau, ko­dėl, pa­vyz­džiui, žmo­gus me­luo­ja. Nors pa­ts pri­si­pa­žįs­ta, kad, ap­kal­tin­tas tur­to iš­švais­ty­mu, me­la­vo: „Na, tie­siog ne­pa­sa­kiau vi­sos tie­sos – ne­no­rė­jau sau pa­kenk­ti.“

Pas­mer­kė, bet neats­tū­mė

Kas at­si­tin­ka, kad įvyks­ta toks pro­to už­te­mi­mas? „Įdo­miau­sia, kad jau da­ry­da­mas nu­si­kal­ti­mą kiek­vie­nas tik­rai ži­no, kuo vi­sa tai pa­si­baigs, tik sten­gia­si apie tai ne­gal­vo­ti, vi­lia­si, kad vis­kas kaž­kaip su­si­tvar­kys. Tai ir yra di­džiau­sia ka­tast­ro­fa, nes nie­kas nie­ka­da sa­vai­me ne­su­sit­var­ko, – įsi­ti­ki­nęs A.Puk­le­vi­čius. – Man ta­da bu­vo dvi­de­šimt aš­tuo­ne­ri, jau­čiau­si la­bai svar­bus, ta­čiau bu­vau vi­siš­kas asi­las.“

Drau­gai, ar­ti­mie­ji jį pa­smer­kė už poel­gį, bet neats­tū­mė. Ir jie, ir jis pa­ts su­pra­to, kad „pri­dir­bo“ ne tik sau, bet ir ki­tiems, ar­ti­mie­siems. Ta­čiau pa­ts grei­tai už­mir­šo vi­sas bė­das.
„Toks jau esu, grei­tai pri­si­tai­kau prie nau­jos ap­lin­kos, tad jau po po­ros die­nų pa­si­ju­tau tar­si nie­ka­da ne­bu­vęs pa­tai­sos na­muo­se“,– pri­si­me­na A.Puk­le­vi­čius.

Vy­ras ne­smer­kia tų, su ku­riais kar­tu at­li­ko baus­mę, o kai ku­riuos va­di­na drau­gais. Iki da­bar su­si­ti­kęs gat­vė­je su jais pa­si­kal­ba, pa­bend­rau­ja. Dau­gu­ma jų sugebėjo pa­ki­lti.

Už­te­ko jė­gų pa­kil­ti

Yra daug žmo­nių, ku­riems po gy­ve­ni­mo lū­žių pa­vy­ko at­si­ties­ti. Sau­lius Sto­ma, prieš vie­nuo­li­ka me­tų nu­teis­tas už ne­tei­sė­tą fi­nan­si­nę veik­lą „Lie­tu­vos ai­de“, da­bar ra­šo kny­gas, pub­li­cis­ti­ką ir eseis­ti­ką, po­li­ti­kos ko­men­ta­rus.

Ri­čar­das Ja­ku­tis, ku­ni­gas, ko­lek­ci­nin­kas, nu­teis­tas už sve­ti­mo tur­to pa­si­sa­vi­ni­mą. Už gro­tų pra­lei­do dau­giau nei me­tus. Žmo­gus, mėgs­tan­tis iš­ger­ti, tu­rė­jęs abe­jo­ti­nos re­pu­ta­ci­jos drau­gų, ry­šių, ap­su­kęs gal­vą ne vie­nai mo­te­riai, su ku­rio­mis san­ty­kiai daž­niau­siai baig­da­vo­si teis­muo­se, joms ban­dant at­siim­ti ne­va iš­vi­lio­tus di­de­lius pi­ni­gus.
Grį­žu­siam iš ka­lė­ji­mo pa­kil­ti jam vėl­gi pa­dė­jo mo­te­ris. Da­bar jis su­kū­ręs šei­mą ir gy­ve­na lai­min­gą gy­ve­ni­mą.