Stebėdamas Dainų šventę per televizorių ar gyvai nė neįtartum, kad Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti skirtas Pasaulio lietuvių renginys vyksta ekonominiu sunkmečiu. Tūkstančių dalyvių eilutės – be sintetinės butaforijos, kaip iš geriausių mados namų, šypsenos nedingsta iš veidų: džiaugiasi žiūrovai, kurie per kelias šventės dienas veikiausiai išleis visus pinigus, statistikų lentelėse vadinamus mėnesio išlaidomis knygoms ir pramogoms. Šypsosi dalyviai, nors ir trindami nuo nepatogios nakvynės sostinės mokyklose įskaudusius šonus, tramdydami dėl skurdaus maisto davinio burzgiantį pilvą. Kai kuriems jų ši šventė – viena geriausių galimybių atvykti į Vilnių ne pigiausiai išnuomotu autobusu, pabūti ilgiau, nei trunka ekskursija po "Akropolį". Kai kam – apskritai vienas retųjų pretekstų pabūti lietuviškoje aplinkoje, aplankyti žemėje, iš kurios kilę į užsienį emigravę tėvai ar seneliai. Galbūt net sugrįžti anksčiau, nei vyks kita Dainų šventė, galbūt net ne su tautiniu-pramoginiu tikslu, bet mezgant dalykinius ryšius, norint pasidalyti patirtimi su vietos akademine bendruomene ar jos pasisemti.

Dainų švente džiaugiamės visi, kaip kad džiaugiasi giminės ilgamečių sužadėtinių vestuvėmis: nesidžiaugti tarsi ir negražu, abejingas tokiam išskirtiniam renginiui negali likti, o liūdėti lyg ir nėra pagrindo; be to, kaip nesidžiaugsi, juk užaugome su šia švente ir joje slėpėme savą tautinės valstybės ilgesį.

Labai garsiai neburba net tie, kam šis masinis pasaulio lietuvių renginys ir tėra tik masinis renginys. Koncepcija nepakitusi nuo sovietmečio, choreografija mena tautinės muzikos ir šokių aranžuotojų klasikų laikus, galimybių stebėti ir klausyti – daug, bet įsilieti į dainuojančiųjų ar šokančiųjų būrį – mažai.

Bala nematė tų aliuzijų į sovietmetį ar olimpiadų atidarymo renginius – galų gale šią Dainų šventę suorganizavome daug sklandžiau, skaidriau, skoningiau ir su mažesniais šalutiniais poveikiais nei Europos kultūros sostinės renginius. Gal Valstybės kontrolė post factum ir šįkart ras prie ko prikibti, bet panašu, kad visa, kas kvepia lietuviškom verbom, dera su birbynės muzika ir ką galima šokti apsiavus klumpėmis, mums pavyksta geriau, nei bandymai linksmintis perkant pasaulinio lygio muzikos ar audiovizualinių efektų žvaigždes. Ir dėl to galime nuoširdžiai didžiuotis be lašo ironijos.

Didžiulėje dainuojančių ir šokančių tautiečių minioje trūksta tik vieno – įrodymo, jog šventė iš tiesų yra ne koks eilinis Vilniaus miesto renginys, į kurį sugužėjo daug svečių iš visos Lietuvos ir užsienio, bet visos planetos lietuvių šventė.

Kodėl nesiryžtama išmėtyti šventės po visą Lietuvą – šokti Kaune, žaisti liaudiškus žaidimus kur nors Rumšiškėse, Dzūkijoje burtis į sutartinių vakarą, Mažojoje Lietuvoje pristatyti miestiečių kultūros pavyzdžius, Kryžių kalno papėdėse – paklausyti unikalių žemaitiškų "Kalnų" giesmių? Net jei dėl to tektų kiek pakoreguoti Dainų švenčių įstatymą ar pakeisti savo nuostatą, jog pagrindinė planetos lietuvių šventė privalo vykti sostinėje. Argumentą, esą vienoje vietoje švęsti taupiau, kauniečiai, netekę vienintelio Dainų šventės renginio mūsų mieste, Šokių vakaro, šiemet su skaudama širdimi prarijo. Kitą sykį tokio paaiškinimo gali nebepakakti.

Tačiau laiko pasitaisyti Dainų šventės ideologams dar yra – kitas visų pasaulio dainuojančių lietuvių susibūrimas vyks po ketverių metų.