Tolydžio mažėja Kaune objektų, nepavadintų įžymių dėdžių vardais (kur, beje, tetos?). Didžiausias dėmesys atitenka tiltams, lyg būtume Venecija ar Sankt Peterburgas. Porą neseniai pervardijome, o štai žmogus siūlo labiausiai sugriuvusį Kauno tiltą pavadinti B.Brazdžionio vardu. Kuo B.Brazdžionis su tuo tiltu susijęs – nežinia. Bet tiek to, siūlyti galima daug ką, tik ima kartais valdžia ir tų pavienių siūlymų paklauso. Ir atsiranda vidury miesto kokia nors didžiulė Čečėnijos aikštė, kuri kada nors bendrame miesto vardyne atrodys keistai. Geriau jau būtų to paties B.Brazdžionio. Taikos prospekte stovi B.Brazdžionio namukas. Kadaise ir aplinkiniai buvo panašaus dydžio, bet per porą paskutinių dešimtmečių žmonės apsimūrijo taip, kad poeto namukas šalia jų atrodo ne didesnis nei Karlsono.

Panašiai po kiek laiko bus ir su Vytauto Didžiojo tiltu. Už jį mažesnis bus tik Karlsono, t.y. ... Kieno, sakot? Jei ne kiekvienas pasakys, kur Kaune yra P.Vileišio aikštė, tuo labiau ne kiekvienas nurodys šio puikaus asmens vardu pavadintą tiltą. O Vilijampolės, Aleksoto ar Panemunės tiltus žino visi. Net nežinau, kaip vadinasi kiti du tiltai per Nerį. Gal kokių didvyrių vardais? Kažkada vienas draugas iš Maskvos sakydavo: kas pas mus Lenino, pas jus – Vytauto. Ir iš tiesų – nuo gatvės ir parko iki bažnyčios ir net mineralinio. Ar tai iš tiesų rodo pagarbą, ar kultą, ar tiesiog kūrybingumo stoką? Ir kodėl, jei reikia kažką pavadinti, tai būtinai – didžių dėdžių vardais (iš estiško anekdoto: jei estas nori ką nors pavadinti, būtinai pavadina Kalevu).

Amžiai paliko mums ne tik tas pavardes, galų gale amžiai dar nesibaigė. Pavyzdžiu čia galėtų būti K.Almeno idėja pastatyti Kaune paminklą Daktarui Kripštukui, kaunietiškos Juliaus Kaupo pasakos personažui. Juk stovi paminklai pasauly ne tik Don Kichotui, bet ir Brėmeno muzikantams (net Rygoje!). Kažkodėl "Daktaro Kripštuko tiltas" man skamba gražiau nei "Bernardo Brazdžionio". Todėl, kad pirmąjį padiktuotų jaunystė, antrąjį – senatvė. O miestas (nepriklausomai nuo jo ar jo gyventojų amžiaus) tol gražus, kol jaunas ir pilnas energijos.

Energijos buvo galima pasisemti Kauno teatrų salėse, kur vyko du festivaliai. "Lietuvos teatrų pavasaris" čia atrodė kiek sunkiasvoris ir ištęstas, nors žiūrovams reikalingas, o "MonoBaltija" nuteikė tikrai džiugiai. Nes – nauji žmonės, nauji teatrai. Kokie ten teatrai, išeina vienas žmogus prieš minią ir bando ją maustyti kaip toreadoras bulių. Tik nesvarbu, kad vienas, svarbu – kaip. Panašu, kad monospektaklių festivalis yra geniali idėja krizės laikotarpiui. Nei tau trupių, nei tau dekoracijų, o žiūrovui gerai. Tai ir gerai, kad gerai.

O kas tepripažįsta gyvenimo teatrą, galėjo nueiti į "Akropolį" akcijos "Jamam" vakarą. Buvau irgi, bet neradau ką "jamti". Pasirodo, viską turiu. Tačiau vaizdelių buvo neprastų, "akropolinė karta" apsipirko nuo ausų iki kojų pirštų. Matėsi, kad ši vieta jiems jau beveik gimtoji. Įsivaizduoju juos Atėnuose ropščiantis į kalną, kur, kaip rodo rodyklė, – Akropolis. Užsiropščia, ir... Va čia norėčiau pamatyti jų veidus.