Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2007-02-09
Stasys JOKŪBAITIS
Vienas Kauno politikas, paklaustas, kas yra svarbiausia jo partijos rinkimų programoje, tiesiai šviesiai pareiškė: “Kas tas programas skaito, gali ten rašyti ką nori, niekam jos neįdomios, ir rinkimus dažniausiai laimi tikrai ne tos partijos, kurių programos yra geriausios.” Sunku būtų tai paneigti, nes ir kai kurie visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad geriausiu atveju partijų programas prisiverčia perskaityti vos kas dešimtas rinkėjas. Demokratinėje valstybėje tai nedžiuginantis faktas.
Kodėl Lietuvoje yra susiformavęs toks požiūris į partijų rinkimų programas, ne taip jau sunku ir atspėti. Pirmiausia mūsų tautiečiai yra linkę labiau pasitikėti asmenybėmis, ypač charizmatinėmis, negu partijomis, kad ir kaip skambiai jos vadintųsi. Antra, ne kas kitas, o pačios partijos kaltos, kad rinkėjai beveik nesidomi jų programomis. Tokį žmonių požiūrį į politikų rinkimines deklaracijas suformavo plika akimi matomas populizmas, lengva ranka žarstyti, tačiau neištesėti pažadai.
Žinoma, partijų rinkimų programos - ne meilės romanai ir detektyvai, kuriuos skaitydamas gali prarasti laiko jausmą. Tačiau vis dėlto artėjant rinkimams visai įdomu ir pravartu pasivartyti politikų dabar gausiai platinamą lektūrą. Įdomių dalykų ten galima rasti. Jei koks nors išsiblaškęs maketuotojas ar spaustuvininkas, pavyzdžiui, Kaune virš programų tekstų būtų supainiojęs kai kurių politinių partijų pavadinimus, niekas tikrai to nebūtų pastebėjęs.
Beveik visų į Kauno miesto tarybą kandidatus iškėlusių partijų programose minimi tie patys dalykai. Kone vieningai žadama pasirūpinti daugiabučių namų renovacija, decentralizuoti vietos valdžią, daugiau teisių suteikti seniūnijoms, priimant sprendimus labiau įsiklausyti į miesto bendruomenių nuomonę, sutvarkyti gatves ir šaligatvius, suremontuoti mokyklas ir darželius.
Užsibrėžtų darbų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Jie kruopščiai surašyti ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir save centristinėmis vadinančių partijų rinkimų programose. Daugelyje jų nė su žiburiu nerasi kokių nors ideologinių skirtumų. Iš kur jie turėtų būti, kai kalbama apie namų, miesto gatvių remontą, pasiryžimą stiprinti žmonių saugumą, viešąją tvarką. Kad ir kokios spalvos vėliava mojuotum einant dirbti šiuos darbus - jokio skirtumo.
Tai tik dar kartą patvirtina, kad savivaldybių tarybų rinkimai tik pagal partijų kandidatų sąrašus neturi gilesnės prasmės, nes miestuose ir rajonuose reikia ne politikuoti, rėžti patriotines kalbas, platinti visokias rezoliucijas, o dirbti labai konkretų darbą. Nieko nuostabaus, kad dabartinė savivaldybių tarybų rinkimų tvarka, iš esmės visiškai ignoruojanti nepartinių žmonių dalyvavimą žemiausios grandies valdžioje, atsidūrė Konstituciniame Teisme, kuris jau šiandien ketina paskelbti savo verdiktą.
Tačiau vis dėlto būtume neteisūs, jei sakytume, kad visų 19 partijų, užsimojusių dalyvauti Kauno savivaldybės tarybos rinkimuose, programos yra visiškai vienodos. Kai kurių skirtumai - akivaizdūs. Tačiau ne todėl, kad tose programose būtų parašyta kas nors naujo, todėl jose tyvuliuoja vanduo, kitaip tariant, tuščios deklaracijos. Patarčiau paskaityti, pavyzdžiui, partijos “Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) kauniečiams skirtą rinkimų programą. Labai įdomu, ar daug žmonių suvoks, ką konkrečiau žada šios partijos kandidatai miestiečiams?
Ne geriau atrodo ir jaunalietuvių programa. Ko verti vien du pirmieji jos punktai: “Padėsime sporto ir meno organizacijoms bei būreliams”; “Padėsime Baltijos cirkui”. Po to pora rimtesnių įsipareigojimų, bet visas konkretumas - “Didelį dėmesį skirsime...”. Užtat daugiau kaip trys ketvirtadaliai programos vietos užima trijų šios partijos narių pasigyrimai, ką jie yra nuveikę anksčiau. Nieko konkretaus rinkėjai nesužinos ir iš “Lietuvos kelio” bei Smulkaus ir vidutinio verslo partijos programų.
Nieko nuostabaus, kad pasiskaitę keletą tokių tezių ir deklaracijų nusivylę rinkėjai pastaruoju metu gausiai platinamą rinkimų agitacinę medžiagą neretai net nežvilgtelėję meta ją tiesiai į šiukšlių kibirą. Ar verta gadinti akis ir gaišti laiką, jei vadinamosios programos - tik akių dūmimas?
