Beveik visą šią savaitę aukštus mūsų politikus ir pareigūnus purtė skandalai. Netvarka rengiant konkursus dėl valstybinių užsakymų pasipiktinęs Prezidentas Valdas Adamkus neseniai pasiūlė premjerui atleisti iš pareigų Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Rimgaudą Valiulį. Tačiau dar labiau jį, matyt, papiktino televizijos laida “Paskutinė kryžkelė”, kurioje dalyvavę politikai kone išsišaipė iš Prezidento patarėjo Juliaus Šmulkščio argumentų, kuriais bandyta įrodyti, jog valstybės vadovas yra pakankamai gerai informuotas ir deda daug pastangų aktyvinant kovą su korupcija. Kitu metu viso to gal ir nebūtų buvę, bet dabar juk vyksta rinkimų kampanija. Kitą dieną įširdęs Prezidentas net perskaitė iki tol visiškai neplanuotą griežtą pareiškimą, kuriame dar kartą priminė skandalingai pagarsėjusius Valstybinės ligonių kasos ir “Sodros” surengtus milijoninės vertės konkursus informacinėms sistemoms įsigyti.

Tačiau prieš rinkimus vis didėjanti Prezidento rūstybė, atrodo, vis dėlto neišvers Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo iš posto. Kaip jau aiškėja po trečiadienį surengto specialiųjų tarnybų vadovų pasitarimo Prezidentūroje, karštų politikų diskusijų įvairiuose televizijos kanaluose, dėl neskaidrių konkursų kaltos ne tiek minėtos tarnybos, kiek visa iki šiol gyvavusi tvarka bei kontrolės sistema.

Dabar jau ir pats Prezidentas jau ne tik griežtai kaltina ir tradiciškai reiškia susirūpinimą, bet ir bando ieškoti kokios nors išeities, kaip įveikti iki šiol gyvavusią ydingą praktiką. Kaip vieną išeičių jis pasiūlė mažiausiai metais paankstinti naujojo Viešųjų pirkimų įstatymo įsigaliojimą arba bent perkelti svarbiausias jo nuostatas į dabartinį įstatymą, taip pat pakeisti Viešųjų pirkimų komisijos sudėtį.

Šie Prezidento pasiūlymai tai jau lyg ir savotiškos gairės, kaip būtų galima nelaukiant, kol būsime priimti į Europos Sąjungą, šiek tiek apsišluoti savo kieme, užkaišyti bent didžiąsias landas korupcijos devyngalviui. Keista tik viena - kodėl reikėjo laukti, kol viešuosius pirkimus pradės drebinti tokio masto skandalai, ir tik tada pradėti analizuoti jų priežastis?

Nejaugi iki tol aukštiesiems mūsų politikams, parlamentarams nebuvo žinoma, kaip iš tiesų vyksta tie pirkimų konkursai, kas juos kontroliuoja ir kaip tai vyksta praktiškai? O gal kai kam tiesiog buvo labai patogu turėti bedantę Viešųjų pirkimų tarnybą? Juk ji tik pasirinktinai (čia irgi galima sukurti tam tikrą kažkam parankią metodiką) gali patikrinti tik vieną kitą sandorį, o po to, netgi pastebėjus kai kuriuos rimtus pažeidimus, apgailestauti, kad jie padaryti, nes pati tarnyba ką nors radikaliai pakeisti ar nubausti neturi įgaliojimų.

Ar verta po tokių dalykų labai stebėtis, kai prieš Antikorupcinės komisijos posėdį, nieko nesibaimindamas įtakingas parlamentaras pirma sėdasi į verslininko, kurio milijonų litų likimą netrukus rengiamasi svarstyti, automobilį, kažką su juo tariasi, o po to komisijoje balsuoja - kreiptis į prokuratūrą dėl tų neaiškių milijonų ar ne. Šiuo atveju susilaikymas tai jau aiškus prieš tokį kreipimąsi. Ne veltui seni žmonės sako: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Parlamentaras Gediminas Jakavonis sėdo, žinoma, ne į vežimą - ne tie laikai, verslininkai dabar važinėja automobiliais, tačiau jo elgesys Antikorupcinėje komisijoje po šio pasėdėjimo sukelia būtent tokias mintis.

Sovietmečiu Kaune, kaip ir daug kur, buvo sudaryta tokia antialkoholinė komisija, turėjusi lyg ir kovoti su išplitusiu girtavimu bei alkoholizmu. Jos posėdžiai neretai prasidėdavo atkimšus ant stalo iš anksto pasirūpintą tuo metu deficitinio konjako butelį ir baigdavosi nedarniomis dainomis pirtelėje. Taip būdavo kovojama su alkoholizmu. Gal dabar kai kas panašiai įsivaizduoja kovą su korupcija Antikorupcinėje komisijoje? Jei tokios tradicijos išliks, nepadės nei reiškiami griežti susirūpinimai, nei nauji įstatymai, nei panacėja nuo visų mūsų visuomenės ligų - Europos Sąjunga.