Atrodytų, paradoksas, kad Kazimira Prunskienė, paskui kurią KGB šešėlis tįsta praktiškai beveik visą nepriklausomybės laikotarpį ir jo ištrinti dalies visuomenės akyse nepajėgė net palankus politikei teismo verdiktas, vos netapo Lietuvos Prezidente. Ne koks vienas kitas, o 47 proc. balsavusių valstybės piliečių pasirinko K.Prunskienę. Galima numanyti, kad dalis jų - patys persekiojami KGB šešėlio, dalis - teismo įtikintų politikės nekaltumu, dalis - nušalintojo Prezidento mylėtojų ir K.Prunskienės oponento rinkimuose nemylėtojų. Tačiau, kas nuneigs, kad nemažai ir tokių, kuriems imponuoja šios politikės kompetencija ir darbas nepriklausomos Lietuvos politikos baruose. Kandidatų į Seimą anketose privaloma nurodyti, jei asmuo turėjo ryšių su specialiosiomis tarnybomis. O žmonės renka arba nerenka tokių asmenų į valdžią. Antiįstatymiška - ne turėti dėmę biografijoje, o ją nuslėpti. Naujo kagėbinio skandalo herojų - Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno, užsienio reikalų ministro Antano Valionio ir Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus - formaliai negalima apkaltinti slėpus biografijos faktus. Juk įstatymas nereikalauja paviešinti buvus KGB rezerve. Žinoma, paprasčiausia kaltinti įstatymą. Ir šiuokart tikrai tam yra pagrindo, nes keliolika metų besitęsiančią peklą su raganų medžioklėmis ir voratinkliais užprogramavo teisinė bazė, bandžiusi giluminę žaizdą gydyti paviršiniais tepalėliais. Jei problemą būtų imta spręsti radikaliai, kaip kad Čekijoje ir Slovakijoje, nereiktų po beveik 15 nepriklausomybės metų vėl diskutuoti, kiek ir kokių KGB dokumentų ir sąrašų derėtų paviešinti. O per šiuos keliolika metų net tieji, iš sąrašų, gal būtų spėję savo darbu užsitarnauti visuomenės pagarbą. Tačiau praėjusio laiko nesugrąžinsi. Kas dabar išmintingiau: vadovautis principu “geriau vėliau nei niekad” ar ir toliau leisti pagal politinius užsakymus doroti ar valdyti turinčius kagėbistinių nuodėmėlių politikus ar pareigūnus? Seimo politinė valia lems, ar vėl bus keičiami dekagėbizacijos įstatymai, nors, deja, ir dabar galiojantieji menkai teatliko savo funkciją. Parlamentarai puolė inicijuoti ir specialiąją komisiją, kuri turėtų išsiaiškinti A.Valionio ir A.Pociaus nuodėmes, beje, kažkodėl užmiršę, kad ir vienas Seimo vadovų - iš to paties rezervistų sąrašo. Tačiau ar gali komisija nuspręsti kitaip, nei nurodo įstatymas? Tačiau, ir be komisijų, visose demokratinėse valstybėse politikams galioja dviguba - ir teisinė, ir politinė bei moralinė atsakomybė. Ar jums kelia pasitikėjimą pareigūnas, kuris sąmoningai apsimeta nesuprantantis, ko jo klausia? Seime, skiriant VSD vadovą, į klausimą “Ar jūs bendradarbiavote su KGB bet kokiu lygmeniu, ar tai agentas, ar tai “doverenoje lico”?”, A.Pocius atsakė: “Ne, tikrai tokių dalykų nebuvo ir taip nėra, aš nesu susijęs su minėta struktūra taip, kaip jūs dabar įvardijate ir įvardijote šiuose lygmenis. Tikrai ne”. Meistriškas žaidimas žodžiais. Jei tuomet A.Pocius būtų buvęs atviresnis, kas žino, ar būtų buvęs paskirtas į aukštą postą. Tačiau bet kuriuo atveju ir valstybei, ir pačiam pareigūnui geriau, jei faktai apie valdžios asmenį paaiškėja iš jo paties lūpų, o ne kilus skandalui. Net dideliam dekagėbizacijos entuziastui Vytautui Landsbergiui kyla įtarimų, ar tik ne Maskva siekia Lietuvos užsienio reikalų ministro nušalinimo. Tačiau jei KGB rezervistai - toks nekaltas sąrašėlis, kaip kad dabar tikinama, gal reikėjo ir neslėpti, kad jame buvo ir valdžios žmonių. Tokiu atveju, jokios maskvos negalėtų šantažuoti tuo, ką visi ir taip žino. Siūlymus atsistatydinti ir A.Pociui, ir A.Valioniui (prie kurių teisinga būtų prijungti ir A.Pekeliūną) vargu ar galima priskirti vien politiniam revanšui. Mūsų valstybės užsienio partneriams reiktų didžiulio diplomatinio talento apsimesti, kad jiems visiškai nesvarbu, jog NATO ir Europos Sąjungos narės diplomatijai ir valstybės saugumui vadovauja žmonės, turėję kad ir su menkų, bet nuo visuomenės, o gal ir dalies valstybės vadovų nuslėptų ryšių su KGB. Jei net pavyktų šiuokart nuraminti savus piliečius, bet kuria proga KGB skandalo herojams būtų primenamos jų nuodėmėlės ir kartu duodama peno abejoti jų priimamais sprendimais. Kiekvienas, eidamas į politiką ar valstybės tarnybą, kuo puikiausiai žino, kad kartais tenka palikti postus vos kilus įtarimams, kurie, beje, ne visuomet pasitvirtina. Tokios nerašytos demokratinių šalių politikos aksiomos: kartais, kad nepakenktum valstybės ar partijos įvaizdžiui, tenka pasitraukti. Tačiau juk ne be teisės grįžti. Tiesiog valstybininkui valstybės interesai aukščiau už asmeninius.