Kai puolama piktintis ne šešiolikmečiu skerdiku, dvidešimt keturis kartus įbedusiu peilį į savo kaimynų kūnus, o žiniasklaida, jį įvardijusia ar parodžiusia jo veidą ir tuo pažeidusia žudiko teises, kyla abejonių, ar nepersistengiame.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas iš tiesų draudžia skelbti informaciją, kuri gali padaryti neigiamą įtaką nepilnamečio vystymuisi. Minėtu teisės aktu apibrėžta, kad į šią sąvoką įeina ir nuo teisėsaugos institucijų ar teismo nesislapstančio įtariamojo padarius nusikaltimą, kaltinamojo, teisiamojo, nuteisto ar nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusiojo nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę.

Humaniškas įstatymas. Humaniškas budeliui. Ne aukai. Ir ne visuomenei, kuri - ne tik nepilnametis nusikaltėlis - taip pat turi teisių, pavyzdžiui, gauti informaciją.

Grasinimai skųstis tiesiai į Strasbūrą pasigirdo paskelbus, kad aštuoniolikinis Vytautas Majauskas įkliuvo policijai ir prisipažino nužudęs septynias senutes. Šįsyk piktintasi kita žmogaus teisių gynėjų “šventa karve” - tautybe, mat paminėta, kad vaikinas turi čigoniško kraujo. Čigonai pasipiktino ne tuo, kad jų tautietis padarė gėdą ir savo tautai, turinčiai ne kokį vardą dėl kitų nusikaltimų, bet tik ne dėl maniakiškų žmogžudysčių. Čigonai piktinosi, kad nurodyta maniako tautybė. Tačiau šaknys, socialinė kilmė, aplinka, kurioje gyvena asmuo, ne antraeilis veiksnys, lemiantis asmens elgesį, tad ir buvo minima.

Kai padaromas protu sunkiai suvokiamas nusikaltimas, ne taip retai ir konstatuojama - nusikaltėlis protu nesuvokė, ką daro, tad atsakyti už savo veiksmus negali, o ligonį reikia gydyti, o ne bausti. O pagydžius - vėl išleisti į laisvę. Kaip iš psichiatrinės ligoninės pabėgusį Romą Zamolskį ir kitus, vėl įninkančius plėšti ir žudyti. Padariusį nusikaltimą bent jau leidžiama priverstinai gydyti. Tačiau štai vienas iš daugelio atvejų: neveiksniu pripažintas asmuo, turintis globėją, terorizuoja savo namiškius, tarp jų ir mažametes globėjos dukras, tačiau pagal mūsų humaniškus, į žmogaus teises orientuotus įstatymus, jei pats nenori, priverstinai gydyti jo negalima. Reikia palaukti, kol jie pagaliau įvykdo nusikaltimą. Tada bausti negalima, bet bent jau galima izoliuoti gydymui.

Kai į valstybę atvyksta kokie iškilūs vizitatoriai, jie vėlgi valstybės atitikimą tarptautiniams standartams vertina, atsižvelgdami į kalinių, nacionalinių, seksualinių ir kitų mažumų savijautą, moterų ir vyrų lygiateisiškumą.

Seksualinių mažumų atstovai, praėjusią savaitę Vilniuje susirinkę į tarptautinę konferenciją “(Ne)lygūs darbe”, piktinosi diskriminacija, nors kažin ar turi nors kokį faktais paremtą skaičiuką, jog nedarbas tarp šios asmenų grupės didesnis nei vidutinis. Dar peikė moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierę, kad ši nesiima spręsti, ar lygūs vyrai su vyrais-gėjais, o moterys - su moterimis-lesbietėmis. Kontrolierė Aušrinė Burneikienė tikina, kad tai ne jos kompetencija. Atvirai tariant, jai ir taip užtenka tojo lygumo ieškojimų. Jau nieko nebenustebintų, jei dėl lygumo ieškant darbuotojos į pirties moterų skyrių, privalu būtų skelbime nurodyti ir vyriškąją giminę.

Kai tiek mažumų, kurių teises privalu sergėt kaip akies vyzdį, kyla klausimas, ar nepriklausančiojo kokiai mažumai teisės prastenės prabos. Kad nepažeistum įstatymų turbūt geriausia apsimesti, kad nepažįsti nepilnamečio bandito, kantriai laukti, kol agresyvus psichinis ligonis padarys nusikaltimą.

Teisinėje valstybėje negražu būtų siūlyti nesilaikyti įstatymų. Tačiau apie gyvenimo realybę atitinkančias pataisas teisės aktuose, uoliai serginčiuose kai kurių asmenų grupių teises kitų asmenų teisių sąskaita, pasvarstyti vertėtų.