Per aviakatastrofą tragiškai nutrūko garsaus Lietuvos radijo magnato gyvenimo skrydis

Šeštadienio popietę Pociūnų (Prienų rajonas) aerodrome sudužus dvimotoriam austrų gamybos lėktuvui “Diamond”, kuriam, specialistų teigimu, pagal įrangos modernumą Lietuvoje nebuvo lygių, tragiškai žuvo komercinių radijo stočių “M-1”, “M-1 plius” ir “Lietus” savininkas Hubertas Grušnys. H.Grušniui tebuvo keturiasdešimt penkeri.

Teigiama, kad prieš ketverius metus susidomėjęs aviacija, minėtą dviem dyzeliniais varikliais varomą lėktuvą, kas aviacijos mėgėjų pasaulyje - dar ne visiems prieinama prabanga, jis įsigijo tik šį pavasarį. Kalbama, kad tragiška verslininko lemtimi tapęs pirkinys kainavo apie vieną milijoną litų.

Pagal pirminę iš tragedijos vietos žiniasklaidos paskleistą informaciją, su kuria pernelyg nepolemizuoja ir oficialiai šį įvykį komentuojantys aviacijos specialistai, nelaimę greičiausiai nulėmė paties piloto klaida arba savo jėgų pervertinimas.

Tačiau “Kauno dienai” pavyko rasti šaltinių aviacijos pasaulyje, kurių įsitikinimu, dar kartą gyvieji suvers visą kaltę tam, kurio jau nebėra tarp mūsų.

Pociūnuose netūpdavo

Pirminiais duomenimis, į paskutinį savo gyvenime skrydį H.Grušnys tądien pakilo truputį po trijų iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, kuriame laikė savo modernųjį orlaivį. Apie 16 valandą jis jau buvo virš Pociūnų.

Žinančiųjų teigimu, Pociūnų aerodrome H.Grušnys niekada nebuvo nutūpęs. Tik paliesdavo lėktuvo ratais jo nusileidimo ir pakilimo taką, ir tai - tik lavindamas skraidymo įgūdžius.

Oficialiai teigiama, kad šeštadienį H.Grušnio lėktuvas Pociūnų aerodrome tūpė.

Pasak Sklandymo klubo vadovo Vytauto Sabeckio, tądien H.Grušnys prašė skrydžių vadovo leidimo nusileisti. Ir neva toks leidimas buvo duotas, tačiau pilotas perspėtas, kad jo nusileidimo kryptimi veikia sklandytuvų išvilkimo mechanizmas. Neva todėl jam ir liepta neriedėti iki tūpimo tako pabaigos, o sustoti arčiau.

Oficialiai teigiama, kad pilotas patvirtino supratęs nurodymus. Tačiau, užuot galutinai nutupdęs lėktuvą, vėl pakėlė jį į orą.

Lemtingas susidūrimas

Liudytojų teigimu, lemtingas susidūrimas su bekrentančiu plieniniu lynu, kuriuo ką tik buvo pakeltas sklandytuvas, įvyko apie penkiasdešimties-šešiasdešimties metrų aukštyje.

Lynui nukirtus dešinįjį H.Grušnio lėktuvo sparną, kuriame buvo vienas iš kuro bakų, orlaivis užsiliepsnojo.

Dauguma liudytojų teigia ne iš karto supratę, ką reiškia tas keistas virš jų galvų pasigirdęs garsas, lydimas ugnies pliūpsnio. Tačiau po akimirkos nevaldomas lėktuvas rėžėsi į šalia aerodromo esantį lauką.

Teigiama, kad pilotas turėjo žūti vietoje. Sudužusios orlaivio dalys pabiro plačiai.

Iš liepsnų apimamo lėktuvo, prieš šiam visiškai sudegant, pilotą kūną spėjo ištraukti tragedijos vieton subėgę žmonės.

Iš pradžių dar įtarta, kad žuvusiųjų ar sužeistųjų šiame keturviečiame orlaivyje gali būti ir daugiau. Tačiau netrukus įsitikta, kad taip nėra.

Beje, tragedijos liudytojai linkę atkreipti dėmesį ir į ugniagesių gelbėtojų, kviestų nelaimės vieton, neoperatyvumą. Teigiama, kad jie atvyko tik po gero pusvalandžio, nors nuo Prienų iki Pociūnų - tik dešimties kilometrų atstumas.

Profesionalo prielaidos

Dažniausiai tragedijos vakarą minėta tokia prielaida: H.Grušnys galėjo nepastebėti nuo sklandytuvo atsikabinusio ir besileidžiančio lyno, nes pilotą greičiausiai apakino saulė.

“Kai skrydžių vadovas pilotą perspėjo, kad aerodromo gale keliami sklandytuvai, jis patvirtino, kad tai mato. Tačiau turbūt apakintas saulės manė, kad sklandytuvas - jau iškeltas, o lynas - ant žemės, - tokiomis prielaidomis tą pavakarę buvo linkęs dalytis Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas. - Todėl nematydamas ore tebekabančio lyno, pilotas nusprendė, kad kliūčių tęsti skrydį nebėra. Tiesiog lemtingą akimirką suveikė žmogiškasis faktorius”.

Pasak A.Šumsko, kažin ar H.Grušnys iš viso turėjo ketinimų nutūpti Pociūnuose - čia jis neturėjo nei draugų, nei pažįstamų.

“Turima pirminė informacija sudaro įspūdį, kad avariją nulėmė atsitiktinumas, - tęsė A.Šumskas. - Pati priežastis, dėl ko nukrito lėktuvas, lyg ir aiški. Pradėjus jos aplinkybių tyrimą, telieka išsiaiškinti, kas sukėlė tas priežastis. Kol kas didžiausia tikimybė, kad tai nelaimingas atsitikimas arba nelemtas atsitiktinumas. Turiu galvoje, kad, pirminiais duomenimis, sudužusį lėktuvą pilotavęs lakūnas akivaizdžių pažeidimų nepadarė”.

Skrydžių vadovo “faktorius”

Pastarąją profesionalo prielaidą linkęs patvirtinti ir anonimu panoręs likti “Kauno dienos” šaltinis aviatorių pasaulyje.

Anot pašnekovo, sprendžiant iš variklių darbo, lėktuvas leidosi Pociūnuose per dideliu greičiu. Orlaiviai šiame aerodrome tokiu greičiu niekada nesileidžia.

“Žinoma, tai galėjo būti piloto klaida, - dalijosi savo spėliojimais šaltinis. - Bet greičiausiai pilotas net neketino sustoti. Todėl įvykusios tragedijos fone ne mažiau svarbus klausimas, ar skrydžių vadovas, žinodamas, kad pakilimo tako pabaigoje yra kliūtis, ir įspėjęs apie tai H.Grušnį, numatė tolesnius veiksmus, jei pilotas bus priverstas nebaigti tūpimo procedūros, o tęsti skrydį toliau?” Pašnekovas įsitikinęs, kad skrydžių vadovas to turbūt nenumatė.

Be to, anot šaltinio, skrydžių vadovas negalėjo nežinoti, kad šis lėktuvas Pociūnuose niekada netūpė.

Tačiau šiuo atveju pašnekovas neatmeta ir kito galimo varianto: dideliu greičiu atskridęs H.Grušnio lėktuvas sustoti negalėjo dėl per trumpo nusileidimo ir pakilimo tako. Todėl vienintelė lakūnui likusi išeitis buvo vėl “šauti” į orą.

Išlikusių įrodymų nėra

Pasak “Kauno dienos” šaltinio, pilotą galimai apakinusi saulė buvo ne vienintelis gamtos faktorius, nulėmęs šią tragediją.

Aerodromo kilimo ir nusileidimo takas - pačiame jo pakraštyje. Tądien vėjas į jį pūtė devyniasdešimties laipsnių kampu. O tai reiškia, kad sklandytuvų vilktuvas dirbo skersai minėto tako. Vilktuvas buvo pastatytas už jo vos kelių metrų atstumu, o tai reiškia, kad sklandytuvai buvo velkami trajektorija, susikertančia su kilimo ir nusileidimo taku.

Pašnekovo nuomone, tragedijos tikrai nebūtų įvykę, jeigu sklandytuvų vilktuvas būtų stovėjęs priešais taką. Tada besileidžiančiam lėktuvui nebūtų kilę jokių kliūčių.

Deja, šaltinio įsitikinimu, nieko įrodyti nepavyks - Pociūnų aeroklube nėra įrašinėjami skrydžių vadovų pokalbiai.

“Todėl didžiausia tikimybė, kad gyvieji suvers visą kaltę tam, kurio jau nebėra tarp mūsų, - įsitikinęs pašnekovas, kurio teigimu, taip įvyksta tiriant absoliučią daugumą aviacijos incidentų. - Juo labiau kad šį kartą, kaip kalbama, skrydžiams virš Pociūnų aerodromo vadovavo labai žinomas lakūnas, kurį įtarti neprofesionalumu kažin ar kas nors išdrįs”.

Šaltinio teigimu, ši nelaimė tik dar kartą apnuogino labai aštrias skrydžių valdymo šalyje problemas.

Turėjo patyrusio piloto reputaciją

Šalies civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas A.Šumskas H.Grušnį apibūdino kaip patyrusį ir drausmingą pilotą, turėjusį leidimą skraidyti tarptautiniais maršrutais. Teigiama, kad iki tragedijos jis buvo jau skraidęs apie septynis šimtus valandų.

1989-aisiais H.Grušnys kartu su verslo partneriu įsteigė pirmąją privačią Rytų Europoje radijo stotį “M-1”. Jis žuvo tebeužimdamas generalinio šios stoties direktoriaus pareigas. Tačiau tai - ne vienintelė šiam verslininkui, dažnai vadintam žiniasklaidos magnatu, priklausiusi komercinė radijo stotis. Su juo sietos ir “M-1 plius”, ir “Lietus”.

M.Grušnys yra buvęs ir Lietuvos radijo ir televizijos stočių asociacijos viceprezidentu. Tragedijos, per kurią žuvo šis žinomas verslininkas, aplinkybes tiria Susisiekimo ministerijos orlaivių avarijų ir incidentų tyrimo specialistai bei Prienų rajono policija, kurios valdose - šis jau ne pirmą aviakatastrofą matęs aerodromas. Civilinės aviacijos specialistai vakar tikino, kad galutinių išvadų dar teks palaukti, ir galbūt ne vieną savaitę. “Jeigu iš viso pavyks kažką daugiau nustatyti”, - tikino jie vakar pavakarę, praėjus vos parai po tragedijos.